B.Obama – ne tik pirmas juodaodis prezidentas, perrinktas dar ir antrajai kadencijai, bet ir pirmas JAV vadovas, nevengiantis kartais beprasmės kovos su vėjo malūnais.

“Jūs negalite auginti ekonomikos iš viršaus į apačią. Šį augimą reikia pradėti nuo vidurinio sluoksnio”, – šie Baracko Obamos žodžiai puikiai iliustruoja ne tik jo įsitikinimus, gerokai besiskiriančius nuo visų ligšiolinių JAV prezidentų, bet ir idealizmą, kurio Baltuosiuose Rūmuose paprastai būna daug mažiau nei pragmatiškumo.
Tačiau vidurinis sluoksnis gali būti ramus – dar ketverius metus jo interesai bus iškelti virš visų kitų, kaip ir turėtų būti vadovaujant kairuoliškų pažiūrų, ir dar idealistiškai nusiteikusiam šalies vadovui.
Kad B.Obamai tinka ir pirmasis, ir antrasis apibūdinimas, nesunku įsitikinti. Štai savo knygoje “Prezidentų temperamentai” visame pasaulyje žinomas psichologas ir knygų autorius Davidas Westas Keirsey išnagrinėjo 40 JAV prezidentų temperamento tipų ir padarė stebinantį atradimą: per 220 metų rinkimų istoriją į prezidento postą nebuvo patekęs nė vienas idealistu vadintinas prezidentas – nepaisant to, kad idealistai sudaro ne mažiau kaip 10 proc. Amerikos gyventojų.
Būtent tokį – idealisto asmenybės tipą dabartiniam JAV prezidentui priskiria ne tik šis, bet ir kiti psichologai, pabrėždami, kad tokio būdo ir pažiūrų žmonės ne veltui iki šiol aplenkdavo Baltuosius rūmus. Tačiau B.Obamai pavyko ne tik laimėti prezidento rinkimus prieš ketverius metus, bet ir pasilikti čia dar vienai kadencijai, ir dabar liko jau mažiau nei pora savaičių iki antrosios jo inauguracijos Vašingtone.

Prie fiskalinio skardžio krašto

Vis dėlto dar iki iškilmingo inauguracijos renginio Amerikoje jau verda aistros, mat idealistas B.Obama per pirmąją kadenciją sugebėjo “pramušti” tokių naujovių, kurios vadovaujant kiekvienam ankstesniam prezidentui būtų buvusios sunkiai suvokiamos ir kurios, nors išties džiugina milijonus paprastų amerikiečių, kelia nemažai galvos skausmo ekonomistams.
Šiuo metu kaip tik vyksta karštos derybos tarp B.Obamos vadovaujamos JAV administracijos ir respublikonų opozicijos: ginčijamasi dėl to, kaip išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio, kuris gresia dėl to, kad šiemet automatiškai atšaukiamos mokesčių lengvatos, kurias įvedė buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas, ir vėl įsigalioja 2001 m. mokesčiai.
Pastaruoju metu ginčas vyksta daugiausia dėl dviejų skaičių: prezidentas siūlo atšaukti lengvatas amerikiečiams, uždirbantiems per 400 tūkst. dolerių per metus, jo oponentai – vien tik tiems, kurių metinės pajamos viršija milijoną dolerių.
Ekspertų vertinimu, „fiskalinis skardis“ JAV gali kainuoti iki 600 mlrd. dolerių ir sukelti naują ekonomikos recesiją. Šis klausimas Amerikoje dabar yra bene pats svarbiausias ir toks bus visus šiuos metus. Ir nors B.Obama puikiai supranta galimas savo ketinimų toliau remti vidurinį sluoksnį pasekmes visai šalies ekonomikai, kitaip elgtis jis tiesiog negali. Vėlgi – ne tik todėl, kad yra demokratas, bet ir dėl to, kad nuo mažumės kovojo už vargingiau gyvenančiųjų interesus. Kaip sako analitikai, dėl to, kad ir pats yra kilęs iš šeimos, kurios nepavadinsi visuomenės grietinėle.

Būtų idealus savanoris

Kad suprastume, kuo B.Obamą taip žavi vidurinis sluoksnis, kad dėl jo jis pasiryžęs iš esmės keisti Amerikos papročius, nuostatas ir net mokesčius, būtina pažvelgti į paties prezidento gyvenimo istoriją.
Priminsime, kad būsimasis prezidentas B.Obama gimė Havajų sostinėje Honolulu tėvo imigranto iš Kenijos ir motinos iš Kanzaso šeimoje. Jau tai galėtų būti pakankama priežastis suvokti, kodėl Amerikos vadovas labiausiai palaiko tuos, kurių gyvenimas nėra rožėmis klotas. Tačiau be to, kad jis augo dviejų rasių šeimoje, dar didesnę įtaką B.Obamos asmenybei padarė jo seneliai: senelis sugebėjo tapti gerbiamu karininku, o močiutė nuo baseino prižiūrėtojos pakilo iki vietinio banko viceprezidentės pareigų.
Tad ir B.Obama ne kartą yra sakęs, kad stebuklais jis tikrai tiki ir jų išsipildymo pavyzdžių ne kartą regėjo savo paties šeimoje. Matyt, jis turėjo omenyje ir patį save. Po mokyklos B.Obama, gavęs stipendiją ir studijų paskolą, persikėlė į Čikagą. Čia jis ne tik mokėsi, bet ir ėmėsi socialinės veiklos – dirbo organizacijoje, siekiančioje padėti bendruomenei, nukentėjusiai dėl vietos plieno įrenginių gamyklų uždarymo.
Vėliau jis sakys, kad visuomet siekė padėti labiausiai nukentėjusiems, ir, reikia pripažinti, nemeluos. Juk jam pavyko įstoti į Harvardo teisės mokyklą, ir baigęs tokias studijas jis be vargo galėjo rinktis bet kokią teisininko karjerą, vis dėlto pirmiausia nutarė dirbti pilietinių teisių advokatu. Vėliau, kad ir kuo buvo, visuomet siekė naudos vidurinio sluoksnio atstovams, tad kai kurie ekspertai juokaudami sako, kad B.Obama būtų idealus savanoris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.