Scanpix

Baltutėlės staltiesės. Sudaužiamų taurių skimbtelėjimas. Kreivas šypsnys. Daugiau nei pusantros valandos užtrukęs susitikimas už uždarų durų. Nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios, kai žaibais laidėsi Rusijos ir Amerikos vadovai Nikita Chruščiovas ir Johnas F.Kennedy, šių šalių lyderiai dar nebuvo tokios prastos nuomonės apie vienas kitą.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir JAV vadovui Barackui Obamai šios sa­­vai­tės pradžia buvo sekinanti. Lyg priverstinis dalyvavimas realybės šou „Ak­va­riu­mas“, po kurio norisi pabūti vienumoje ir pailsėti nuo įgrisusių kompanionų. Po apsilankymo Jungtinėse Tautose V.Putinas pripažino, kad san­tykiai tarp Rusijos ir JAV – prasti, o tam api­­būdinti nereikią jokių komentarų.

Abu lyderiai neblogai apšilo jau prieš susitikimą: B.Obama priminė, kad Rusija, vykdydama agresiją Ukrainoje, pažeidė tarptautinę tei­sę, o jos parama diktatoriui Basharui al Assa­dui pratęsė Sirijos pilietinį karą. V.Putinas pa­kar­tojo, kad 2003-iųjų JAV invazija į Iraką iš­pro­vo­kavo „Islamo valstybę“, (angl. ISIS), ir pa­­ra­gino pasaulį padėti B.al Assadui kovoti su ISIS.

Vis dėlto abu lyderiai susižvilgčiojo, paspaudė vienas kitam ranką ir apšlifavo jei ne tarpusavio, tai bent savo vadovaujamų valstybių santykius.

Rusijos izoliacija baigiasi?

B.Obamos ir V.Putino santykiai išties kybojo ties bedugne, ir jau porą metų, nuo dvišalio su­sitikimo 2013-ųjų birželį. Tiesa, praėjusių me­­tų lapkritį jie buvo neoficialiai susitikę as­meniškai, o kartais šnektelėdavo telefonu – pa­starąjį kartą liepos viduryje.

B.Obamos sprendimas susitikti su V.Putinu sukėlė nemažai diskusijų JAV, o politologai ir politikai lyg vaistininkai svėrė šio susitikimo kai­ną. Galiausiai JAV pareigūnai nusprendė, kad kaina yra maža, palyginti su nauda daugiau su­žinoti apie neaiškius V.Putino ketinimus.

Tačiau vien tai, kad susitikimas įvyko, yra aiš­kus signalas, jog nuostata, kad Rusija izoliuojama, gerokai išvargino JAV. B.Obama pripažino, kad Rusija sėdasi prie to paties stalo, geria iš tos pačios taurės, o jos nuomonė apie pa­saulio reikalus nėra nei paskutinėje, nei prieš­paskutinėje vietoje. Ir kad nėra jokių „G-8 minus vienas“, o V.Putinas Jungtinėse Tau­to­se kalbą sako pirmą dieną, kai iš tribūnos pra­­byla visi svarbiausieji.

„Esame pasirengę mūsų santykius su JAV at­kurti“, – po susitikimo su juntama arogancija aiš­kino Rusijos prezidentas. Ir su jam būdinga ci­nizmo gaidele pabrėžė, kad „esama galimybių kartu dirbti dėl bendrų problemų“.

V.Putino viešieji ryšiai

Jungtinėse Tautose V.Putinui iš tiesų sekėsi. „Putinas turėjo nuostabias porą dienų savo viešiesiems ryšiams, – sako buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. – Kiek­vie­nas norėjo sužinoti, ką Putinas nori pasakyti, ir visi kalbėjomės apie Siriją.“

Kaip pastebi Rusijos politologė Lilija Ševcova, Rusija diktavo JT temas, be to, dalijosi vi­zijomis ir ant stalo dėjo pasiūlymus, o kiti lyderiai tik arba pritardavo, arba ne.

„Putinas tik pakartojo tai, ką Kremlius pa­sta­rosiomis dienomis ne kartą aiškino. Putinas pa­siūlė Vakarams naują „Grand Bargain“ – di­džiulį sandorį ir būdą pamiršti konfrontaciją. Štai pagrindinė jo žinia: „Susivienykime prieš ben­drą priešą. Mums reikia kartu jį nustatyti ir pamiršti konfliktus. Aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas, panaikinsiu jūsų galvos skausmą. Išspręsiu Artimųjų Rytų problemą. Iš­gel­bėsiu Europą nuo pabėgėlių antplūdžio. Pa­dė­siu Obamai su jo palikimu. Žengsime į nedalomo pasaulio ir ramybės erą“, – rašo L.Ševcova.

Jos nuomone, tam, kad padėtų norintiems atrasti ramybę ir rastų sau argumentų palaikyti sandorį, V.Putinas pasiūlė savo pasaulio santvar­kos supratimo principus. „Kaip jums „integra­cijų integracija“ – ES susijungimas su Eu­ra­zi­jos Sąjunga?“ – ironiškai klausia politologė.

Pasak V.Putino, kaip ir Antrojo pasaulinio karo antihitlerinė koalicija, tokia sąjunga su­vie­nytų įvairias sistemas: demokratijas, diktatorių režimus ir net teokratijas. Rusijos vadas tei­gė, kad tik paremdami dabartines vyriausybes – net ir tokias kaip B.al Assado režimas Da­­maske – galėsime užgniaužti revoliucinius ju­­dėjimus, kurie grasina tarptautiniam stabilumui, ir priminė dienas, kai taiką užtikrino Jal­tos sistema.

Ką pamiršo V.Putinas?

„The Washington Post“ redaktorių kolegija spe­cialiame savo komentare

tokius V.Putino postringavimus vertina kritiš­kai. Nes V.Putinas pamiršo paminėti, kad JAV ir kiti sąjungininkai tais laikais kovėsi ne tik prieš fašizmą, bet ir už demokratiją, sąjunga su Sovietų Sąjunga ir jos diktatoriumi Sta­li­nu buvo „būtinasis blogis“, o minėta Jaltos tai­ka atėmė laisvę iš pusės Europos valstybių ir vis tiek vargiai garantavo taiką bei saugumą.

Rusijos vadas, „Wshington Post“ nuomone, suk­lydo ir vertindamas dabartį, kad dėl pilietinio karo Sirijoje kaltas Vakarų demokratijos sklei­­dimas. Taip pat dienraštis pritaria B.Oba­mai, kuris Jungtinėms Tautoms priminė, kad karas Sirijoje prasidėjo tada, kai B.al Assadas jėga išvaikė demokratinių permainų norinčius protestuotojus. O pasaulyje negali būti taikos, kuri paremta tironija.

„Katastrofos, kokią matome Sirijoje, nenutinka valstybėse, kuriose yra tikra demokratija ir saugomos universalios žmogaus teisės, o jas ga­rantuoja valstybės institucijos“, – iš JT Ge­ne­ralinės Asamblėjos tribūnos teigė B.Obama.

Kita vertus, dienraštis kritiškai vertina ir JAV vadovo pasirodymą JT scenoje. B.Obama py­­los gavo už tai, kad iš JAV lyderio niekas ne­iš­girdo jokios aiškios strategijos, kaip spręsti globalias problemas: „Negana to, kad jis nesuskubo laiku paremti Sirijos opozicijos pajėgų ir jų kontrolę perėmė ekstremistinių judėjimų ly­deriai, paskui jis nesugebėjo deramai atsakyti į B.al Assado „raudonosios linijos“ peržengimą, o cheminį ginklą prieš savo piliečius pa­nau­dojęs Sirijos diktatorius išsisuko Rusijai prastūmus abejotiną nusiginklavimo sutartį, dabar B.Obama nesiūlo jokio plano ir linksta sutikti su V.Putino sumanymais.“

Tiesa, ne visai jokio. B.Obama drauge su Pran­cūzijos lyderiu Francois Hollande’u paragi­no B.al Assadą atsistatydinti. Nenuostabu, kad V.Putinas tokį patarimą Sirijos diktatoriui at­virai išjuokė: jei būtų norėjęs tai padaryti ar­ba būtų linkęs paisyti JAV patarimų, B.al Assadas jau seniai būtų pasitraukęs.

„Aš su didele pagarba žiūriu į savo kolegas – Amerikos ir Prancūzijos prezidentus, bet jie, kaip man žinoma ir kaip man atrodo, nėra Sirijos piliečiai ir todėl vargu ar turėtų dalyvauti sprendžiant kitos šalies vadovybės likimą“, – tyčiojosi buvęs KGB papulkininkis po susitikimo su JAV prezidentu.

Prieštaringų reakcijų sulaukė ir atsargios B.Obamos užuominos apie galimą bendradarbiavimą su Rusija ir Iranu, ieškant kompromisinio Sirijos karo sprendimo. Jo iškeltas tikslas – lėtas perėjimas nuo B.al Assado valdžios – nepriimtinas nei Teheranui, nei Maskvai, be užuolankų remiantiems Sirijos diktatorių.

„Vis dėlto planas geriau už jokį planą“, – B.Obamos ir V.Putino pasirodymus apibendrina buvęs JAV iždo sekretorius Timothy F.Geit­­ne­ris. „Washington Post“ priduria: „Trum­pa­regiškas ir ciniškas V.Putino planas Sirijai to­kia­me kontekste vis tiek atrodo geriau, nei B.Oba­mos taip ir neišplėtota strategija.“

Ukraina nebereikalinga?

Vis dėlto Sirijos diktatorius bent jau išgirdo pa­svarstymų, ką su jo valstybe daryti. O štai Uk­rainos prezidentui tokia laimė nenusišypsojo. Ir ne todėl, kad, V.Putinui pradėjus kalbą Jung­tinėse Tautose, Ukrainos delegacija kartu su prezidentu Petro Porošenka išėjo iš salės. Net toks būdas atkreipti dėmesį nepadėjo Uk­rainai tapti svarbiausia JT susitikusių lyderių pokalbių tema – Ukraina tiesiog nublanko kitų įvykių kontekste, o jos problemos pasauliui paprasčiausiai nusibodo.

Tai liudija ir Ukrainos paminėjimo eiliškumas B.Obamos kalboje. Pirmiau kelis kartus įgė­­lęs V.Putinui dėl paramos B.al Assadui, pa­s­kui su­pei­kęs Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jū­ro­je ir Ira­no ajatolas, galiausiai – paraginęs už­­baig­ti de­šimtmečius trukusį JAV embargą Ku­bai, B.Oba­ma suprato kažką pamiršęs. Uk­rai­ną?

Tuomet B.Obama didžiai susirūpinusiu vei­du pareiškė, kad pasaulis negali ramiai žiūrėti, kaip Rusija nebaudžiama pažeidžia Ukrainos su­verenumą. Ir perspėjo, kad jeigu Rusija ne­sulauks pasekmių dėl Krymo aneksijos, taip ga­li atsitikti su bet kuria kita JT šalimi. Ir tuoj pat pasitaisė: JAV nenorinčios izoliuoti Rusijos; jis pats norįs, kad Rusija prisidėtų diplomatinėmis priemonėmis „sprendžiant krizę Ukrainoje to­kiu būdu, kuris leistų Ukrainai pačiai pasirinkti savo ateitį ir kontroliuoti savo teritoriją“.

Ko gero, P.Porošenka suklydo pasirinkdamas, kieno kalbą praleisti, nes B.Obama net ke­lis kartus pasakė tai, nuo ko Ukrainos preziden­tui turėtų užimti kvapą. JAV vadovas pa­brė­žė, kad jokio šaltojo karo nėra, kad su Ru­­sija verta bendradarbiauti, o ukrainiečiams „kaip niekada rūpi jungtis su Vakarais“. Rūpi ukrainiečiams, bet ne Vakarams.

„Ukrainos žmonės kaip niekada suinteresuoti bendradarbiauti su Europa vietoj Ru­si­jos, todėl mes ir toliau spaudžiame rasti šios krizės sprendimą. Tokį, kad suvereni ir demokratinė Ukraina galėtų pati spręsti savo likimą ir kon­troliuoti savo teritoriją. Ir ne todėl, kad no­rime izoliuoti Rusiją, – visai ne, mes norime stip­rios Rusijos, kuri dirbtų su mumis, kad būtų sus­tiprinta visa tarptautinė sistema“, – teigė JAV prezidentas.

Štai ir viskas. Tiesa, Ukrainą pasaulio lyderiams antradienį vėl priminė pats P.Porošenka. Uk­­r­ainos prezidentas pareiškė, kad jo šalis ken­čia nuo išorinės agresorės, o ta agresorė yra Ru­si­­ja. Be to, jis netiesiogiai įgėlė ir Jung­ti­nė­ms Tau­­toms – pirmiausia dėl SSRS narystės JT Sau­gumo Taryboje perdavimo Rusijai, pavadindamas tai „abejotina procedūra“, bei lygiai taip pat abejotinos veto teisės, kuria Rusija sėk­mingai pa­­sinaudojo siekdama, kad būtų nu­trauktas ty­ri­mas dėl Rusijos kariškių numušto Malaizijos ke­­leivinio lėktuvo MH-17, kai žuvo 298 žmonės.

„Rusija naudojasi savo veto teise kaip licencija žudyti. Veto teisė negali būti naudojama tik ta­da, kai reikia, kai norima išvengti atsakomybės už nusikaltimus“ , – savo kalboje pabrėžė P.Po­ro­šen­ka. Ir, kad neprarastų auditorijos dėmesio, pe­­rėjo prie Sirijos reikalų, pavadindamas Rusiją te­roristine valstybe. P.Porošenka ironiškai klausė, ar V.Putinas turi kokią nors teisę siūlyti antiteroristinės koalicijos kūrimą prieš „Islamo valstybę“, kai pats yra agresorius ir terorizmą naudoja kaip priemonę savo agresijai įgyvendinti.