Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.