Baikalo ežeras – viena gražiausių ir labiausiai legendomis apipintų vietų pasaulyje. Prie šio ežero pabuvę keliautojai pasakoja apie jo pakrantėse gyvenančias šamanų garbinamas dvasias, susižavėję liaupsina neapsakomą ežero vandens tyrumą – esą net giliausioje vietoje galima suskaičiuoti dugno akmenėlius, o nuo gardaus vandens gurkšnio apsąla širdis.

"Veido" archyvas

Prie Baikalo ežero kiekvienas žmogus randa, ką veikti: trokštantys adrenalino neria į ledines ežero gelmes, ieškantys ramybės su meškere rankose medituoja lėtai besisūpuojančiame laivelyje, mėgstantys iššūkius pėstute kulniuoja palei ežero krantą ar žygiuoja per žaliuojančią taigą. Tie, kurie negali be civilizacijos ir kultūros, Irkutske ras daugybę muziejų, užsuks į Talcų archeologinį-etnografinį muziejų po atviru dangumi ar pasipliuškens mineralinių vandenų versmėse. Ieškantys žmogaus egzistencijos prasmės ar paguodos nepraleis progos pasišnekučiuoti su šamanais, turinčiais atsakymus į visus klausimus, ar apsilankys budistų šventovėse.

“Geriausia kelionė tokia, kurioje visko yra po truputį – ir pažintis su buriatų kultūra, istorija, ir turistinis kelių dienų žygis, ir maudynės ežere”, – dėsto Renaldas Rupeika, sudaręs kelionės maršrutą palei Baikalo ežerą. Keliones, į kurias įtrauktos visos įmanomos pramogos, siūlo ir lietuvių kelionių agentūros. Tiesa, reikia pripažinti, kad tokios kelionės brangios – kainuoja daugiau kaip 8 tūkst. Lt.

Pigiausia keliauti savarankiškai: lėktuvo bilietai iš Vilniaus į Maskvą, iš Maskvos į Irkutską pirmyn ir atgal kainuoja apie 2,5 tūkst. Lt, vietinėje kelionių agentūroje už šešių dienų turą aplink Baikalo ežerą gali tekti pakloti 680–890 JAV dolerių – priklauso nuo to, kelių žvaigždučių viešbutyje nakvosi. Patį pigiausią kelionės variantą gali rinktis tie turistai, kurie turi daug laiko ir mėgsta žygius pėstute su kuprine ant pečių. Jiems kainuotų tik lėktuvo bilietai ir viza, o nakvynė palapinėje vaizdingose pakrantės vietose būtų nemokama.

Pokalbis su šamanu

Dar tik lėktuvui tupiant Irkutsko oro uoste daugelis turistų nervingai pašo kuprinių dirželius ir nekantraudami laukia, kada galės strimagalviais skuosti prie Baikalo ežero. Tačiau skubėti neverta, Sibiro kultūros centru vadinamame Irkutske, įkurtame vos už 70 km nuo Baikalo, prie Angaros upės, taip pat yra kur paganyti akis.

Priminsime, kad Irkutsko istorija prasidėjo XVII a. viduryje, kai buvo įkurtas fortas. O ypač miestas suklestėjo, kai čia nuspręsta tremti žmones – dekabristus, vėliau politinei sistemai neįtikusius intelektualus. Beje, čia savo tėvynės ilgėdamiesi verkė ir sovietinės represijos aukos – lietuviai, latviai bei kitų tautybių žmonės. “Tikriausiai dėl savo intelektinio potencialo Irkutskas skiriasi nuo kitų Rusijos miestų, jis sutvarkytas, švarus, gražus ir jaukus, nors gyventojų tiek pat kiek Vilniuje”, – teigia Renaldas.

Mieste galima apžiūrėti išlikusią originalią medinę architektūrą, pasigrožėti XVIII–XIX a. cerkvėmis ir Aleksandro III paminklu, užsukti į vieną kitą muziejų, pavyzdžiui, į tremtinių istoriją įamžinantį Dekabristų muziejų, o Meno muziejuje verta stabtelėti prie brangios Sibiro meistrų ikonų kolekcijos.

Važiuojant Baikalo link patartina užsukti į Ust Ordą, buriatų, tikrųjų Baikalo regiono gyventojų, kaimą. Čia turistų laukia turtinga folklorinė programa – buriatai, pasipuošę spalvingais tautiniais drabužiais, demonstruoja savo vestuvių papročius, šokius ir dainas. Drąsesni keliautojai gali išbandyti jėgas imtynių rungtyse su vietiniais stipruoliais. Pavargusiems nuo įspūdžių svečiams vaišingi šeimininkai surengia nepakartojamą puotą – vaišina mėsos pyragais ir pyragaičiais. Mėgstantys kulinarines keistenybes susigundo gurkšneliu tarasuno – alkoholinio gėrimo, pagaminto iš pieno. Na, o kai svečiai pasisotina žemiškais malonumais, šamanas pakviečia pasikalbėti apie dvasinį pasaulį.

“Labai patiko pokalbis su šamanu, kai kurių minčių, ko gero, niekada nepamiršiu. Šamanas pamokė, kad į gyvenimą reikia žiūrėti optimistiškai, juk viskas visada juda į priekį. Ir nesvarbu, kad tu apsisuki 180 laipsnių kampu, bet vis tiek žiūri į priekį, o ne atgal”, – pasakoja keliautojas.

Šamanas keliautojams šiek tiek praskleidžia paslapčių skraistę ir supažindina su senąja buriatų pasaulėžiūra – viskas gamtoje gyva, už kiekvienos uolos ar akmens tūno kokia nors dievybė, todėl gamtą reikia saugoti ir rūpintis ja. Po pokalbio su šamanu keliautojai jau būna pasirengę susitikimui su senoliu Baikalu, svarbiausia buriatų dievybe.

Audringiausias, tyriausias, giliausias

Lankytinų vietų aplink Baikalą daug – seni kaimai, kuriuose laikas tarsi sustojęs, ir budistų šventyklos, tačiau, ko gero, dauguma maršrutų yra skirti unikaliai gamtai. Prie kalnų nepratusiems lietuviams kvapą gniaužia tiesiai iš vandens kylančios, vėjų nugairintos uolos, o užlipus ant kilometro aukščio kalno atsiveriantis peizažas atima žadą savo didybe, rūsčiu grožiu ir ramybe. “Ten nuostabu, sėdi, žvelgi į vandenį, ir taip ramu, taip gera – nieko daugiau nereikia”, – hipnotinį poveikį prisimena R.Rupeika.

Keliaudami palei Baikalą turistai greitai įsitikina, kad lygus kaip stiklas, ramybe dvelkiantis ežero paviršius tėra laikinas reiškinys. Kartais senolis užsirūstina ir ima grasinti net šešių metrų aukščio bangomis – ne veltui jis vadinamas audringiausiu pasaulio ežeru. Baikalas pailgas, dubens formos, apsuptas kalnų, todėl susidarę galingi vėjai gali įsiūbuoti tokias aukštas bangas. Vietiniai gyventojai sako, kad čia pučia per 20 skirtingų vėjų, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą – Sarma, Kultukas, Barguzinas ir kt.

Ponui Renaldui taip pat teko pasigėrėti įspūdingomis bangomis, tiesa, sukeltomis žemės drebėjimo. “Ėjome taiga, ir staiga po kojomis pradėjo drebėti, virpėti žemė, pasigirdo toks garsas, kad, rodos, važiuotų daugybė tankų. Mes nesupratome, kas čia vyksta, kol nepasipylė artimųjų žinutės su klausimais, ar mes gyvi”, – įspūdžiais dalijasi keliautojas.

Žemės drebėjimai prie Baikalo gana dažni, nes ežeras prieš 25 mln. metų susiformavo tektoninių plokščių sandūros vietoje.

Verta paminėti, kad pėdinat pakrante ir pasibaigus gėrimų atsargoms panikuoti nėra ko. Tereikia paieškoti patogesnės vietos prieiti prie vandens, ir jau galima gerti nors ir tiesiai iš ežero. Vanduo šaltas, tyras, gaivus, tarsi ką tik pasemtas iš močiutės šulinio kaime. Paragauti bent vieną gurkšnį Baikalo vandens derėtų visiems keliautojams. Mūsų kalbintas pašnekovas primena, kad šiuo malonumu kažin ar teks ilgai mėgautis, mat ant Baikalo kranto įsikūręs didžiulis celiuliozės fabrikas labai teršia aplinką.

Iki soties pasigrožėjus vaizdais nuo ežero kranto verta išbandyti ir vandens transporto malonumus. Laive gera ištiesti nuo žygio pavargusias kojas ir niekur neskubant pasižvalgyti į povandeninį pasaulį. Žvilgtelėjus į raibuliuojantį vandenį gali atrodyti, kad dugnas visai čia pat – tiesiog ranka pasiekiami akmenėliai, o šmėstelėjusią vieną kitą žuvį visai lengva sučiupti už peleko. Tačiau toks reginys labai apgaulingas! Reikia nepamiršti, kad Baikalas – pats giliausias pasaulio ežeras, o spalvingieji akmenėliai tikriausiai glūdi 40–50 m. gylyje. Na, o patiems drąsiausiems, nebijantiems šalčio ir gylio, pasiūloma stryktelėti iš laivo ir pasipliuškenti žvarbiame vandenyje.

Beje, keliautojus, panorusius išsamiau susipažinti su didžiojo ežero atsiradimo istorija, geologiniais dariniais, gyvūnija ir augmenija, kviečia Baikalo muziejus, esantis Listvenkoje, įsikūrusioje prie Angaros ištakų. Šiame muziejuje įrengti, kaip teigiama, vieninteliai pasaulyje akvariumai, kuriuose palaikoma ypač žema temperatūra, todėl unikaliems Baikalo gyvūnams sudaromos beveik natūralios gyvenimo sąlygos. Akį traukia niekur daugiau nesutinkami gėlavandeniai ruoniai ir tingiai plūduriuojančios žuvys – omuliai, šamai, eršketai ir kt.

Tarp mito ir realybės

Daugelis keliaujančiųjų palei Baikalo ežerą nepraleidžia progos aplankyti ir su šamanų kultu susijusių vietų. Viena tokių – Šamano akmuo, esantis prie Angaros ištakų. Sena legenda pasakoja, kad senasis Baikalas turėjęs per 300 vaikų (tiek upių įteka į ežerą), tačiau viena dukra Angara panorusi pabėgti su mylimuoju Jenisiejumi. Įsiutęs tėvas sviedęs didžiulę uolą, tačiau dukters tai nesustabdė. Dabar ta uola vadinama Šamano akmeniu.

Manyta, kad ši vieta turi magiškų savybių, padedančių atskirti melą nuo tiesos, todėl kai kas nors apsivogdavo ar žmona neištikima būdavo, nakčiai juos palikdavo ant uolos. Jei išgyvendavo, nusikaltėliui būdavo atleidžiami visi nusižengimai. Išgyventi tikriausiai sunku būdavo: ir vanduo pakyla, ir temperatūrų svyravimai didžiuliai – dieną šilta, o naktį šalta.

Traukiant šiaurinės Baikalo dalies link verta užsukti ir į garsiąją Olchono salą. Ši sala traukia keliautojus ne tik savo įvairiu kraštovaizdžiu – nedidelėje saloje galima pasigrožėti stepėmis, smėlėtais paplūdimiais, miškais ir marmurinėmis uolomis. Ši sala yra buriatų ir Sibiro budistų švenčiausia vieta – senuosiuose mituose teigiama, kad čia gyvena Baikalo dvasios.