Baimė pasižiūrėti į veidrodį
Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš
kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies
nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir
dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų
būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net
jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo
nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo
a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė;
baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos
reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos
nuveiktus darbus; baimė, kad tavo “ginami” žmonės, suvoks, kad
jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo
organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas
nebetikės, jog tu nieko nebijai…
Baimė, baimė, baimė… Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių
(tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada
gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų
dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško
vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus
“pasitarimo”, į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo
pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad
nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti
diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta
redakcinė komisija), tačiau… išsigandau. Jutau, kad vėl viskas
prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios
laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio
apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus
argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada
redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta
nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir
atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai,
paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto
parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas
įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku
negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais
“suokalbininkų” pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net
nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK
valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo
gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK
cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi
originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau
tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas,
kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos,
tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų,
įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų
dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo
Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos
profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos
dabar tebūtų tik dar vienas LPSK “organas”. Tačiau akivaizdūs
siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją
laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių
Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo
įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu
užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų
šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą
ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš
turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą
(žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir
prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau,
net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas –
skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, – nepriklausomas
tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras
kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet
kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (6)
Komentuoti
Loading ...
Įdomiausia, kad tarp ypač aktyvių jaunos ir geranoriškos redaktorės žlugdytojų yra ir socdemų kandidatas į Vilniaus miesto tarybą Radioelektronikos profsąjungos pirmininkas Janušas Lebedevas. Tai itin spalvinga figūra, profsąjungų bazėje sugebanti vystyti verslą, iš LPSK gauti lengvatinių sąlygų naudodamasis patalpomis, pagal interesus žaisdamas įtakingesniais LPSK žmonėmis bei intriguodamas.
Nesakyk netiesos. Tiesiog likviduojant žurnalą “Esu” į buvusį profesinių sąjungų susivienijimą netikėtai kreipėsi žurnalistai, kad yra galimybė profsąjungoms perimti žurnalą su visa materialine baze, profesionaliais žurnalistais ir yra galimybė gauti paramą iš spaudos rėmimo fondo. Idėja buvo sujungti abu leidinius ir tokiu būdu sustiprėti. To, deja, tuometinis redaktorius nesugebėjo iki šiol to suprasti. Rezultatus matome, nes reikia lėšų ir žmonių norint profesionalaus leidinio. Tokia yra tiesa. Todėl šiandien laikraštis yra toje pačioje kelio vietoje. Apgailestauju, bet turiu vilties reikšti nuomonę diskusijose ir negalima leisti, kad tos galimybės nebeliktų.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį čia švelniai pasakyta, čia baimė pripažinti savo neveiklumą.
Man tai kilo klausimas – jei viskas taip skaidru ir toks noras padaryti geriau – kodėl į posėdžius nebuvo pakviesti lprofsajungu.lt atstovai ??? Matyt ne viskas taip kaip Jūs čia pateikiate, o kai žinai moralinį veidą kai kurių “proflyderių” tai tuo labiau sunkiai įtikima nauda visuomenei. Ir aplamai ar kas nors girdėjo žurnalą “Esu” ? Aš ne.
Ar ne liberalai ir laisvosios rinkos institutas nori perimti laikraščio valdoma ir nuomonių formavimą, kažkas panašu į tai.
Neoliberalizmas – tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. Iš to seka, kad valstybės kišimasis į ekonomikos ir socialinių santykių sritį turėtų būti sumažintas iki minimumo, t.y. kapitalas turi būti be jokių apribojimų. Valstybė turėtų atsisakyti daugumos socialinių programų ir sumažinti įmonių pelno mokesčius, t.y. praktiškai panaikinti mokesčius, tai reiškia, kad didžiausias pelnas ir laisvė suteikiama privačiam sektoriui, kuri turi būti taikoma visose srityse kaip prioritetas, o jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turėtų būti panaikintos, dabartiniai neoliberalizmo šalininkai, yra profesinių sąjungų teisių apribojimų rėmėjai.
“Esu” buvo leidžiamas Sodros lėšomis, jis buvo platinamas nemokamai ir labai daug kainavo Sodrai, todėl jo buvo atsisakyta. Sysas su Gruzdiene ėmėsi gelbėti socdemų žurnalistą, sukvietė neeilinį valdybos posėdį (degė ESU gyvavimo terminai), profsąjungų redaktorius į tą posėdį nebuvo pakviestas (kaip ir šį kartą), per draugus gavo Grencevičiaus parengtas sąmatas: keli etatai, žurnalo sąmata keliskart didesnė nei Lietuvos profsąjungų.
Valdybos nariai buvo spaudžiami pakelti rankas.
Kai valdybos nariai išgirdo, kiek jie turės mokėti už prenumeratą, kokios išlaidos, – suprato, kad tai avantiūra ir pabalsavo prieš. Gruzdienė į posėdį neaėjo (tada slėpėsi, kad ji – šios eilinės intrigos iniciatorė), už Syso projektą balsavo tik Kvedaravičius ir jaunimo lyderė (pats Sysas, rodos, net nebalsavo).
Tokį projektą teikiant net nebuvo pasikalbėta su tuometiniu “Lietuvos profsąjungų” redaktoriumi, kuris nebe pirmi metais leisdamas laikraštį, apie tokius projektus šį tą išmanė. Bet buvo aišku, kad patikimas ir lojalus Gruzdienei ir Sysui žmogus geriau, nei nepaklusnus iš LPS centro atėjęs tuometinis LP redaktorius.
“Esu” būtų sužlugdęs profsąjungų laikraščio idėją, jo LPSK nebūtų “patempusi”, kaip neišlaiko ir dabartinio laikraščio.
Be to, ir tada, ir dabar neišmanėliškai siekiama ne geresnio laikraščio, o susidoroti su neplankiais asmenimis.
Beje, LPSK šakų vadovai – užuot rūpinęsi naryste ir žlungančiu profsąjungų idėja – išprovokavo eilinį konfliktą, eikvoja jėgas ir energiją, vėl gaišta bevaisuose posėdžiuose, net nepasikvietę jei ne savų, tai bent iš šalies žurnalistų, nes tokiame specifiniame reikale be ekspertų net elementariai leidimo išlaidų nesugebės paskaičiuoti.