Ar labai pasikeitė viršininkų ir pavaldinių santykiai per pastaruosius 25 metus? Prie tokio gana abstraktaus klausimo galime pridėti šiomis dienomis dažnai skambantį retorinį papildą: ar tikrai išsivadavome nuo sovietinio mentaliteto?

Pažįstamas pasakojo, kad vaikštinėjęs su iškiliu politiku, prie kurio priėjęs kandidatas į padėjėjus. Politikas visą laiką prie ausies buvo prispaudęs mobilųjį telefoną. Nepradėjo pokalbio su pretendentu, kol nebaigė telefoninio pokalbio, o šio būta karšto ir nemalonaus – politikas keikęs pašnekovą paskutiniais žodžiais. Kada ėmė kalbėtis su galimu padėjėju, šis jau buvo beveik amą praradęs. Kai vėl liko vienu du su politiku, mano pažįstamas paklausė, kodėl, kaip jam pasirodė, telefonas viso pokalbio metu buvo išjungtas? Politikas šyptelėjo ir atsakė, kad kalbomis su menamu pašnekovu norėjęs parodyti pretendentui, jog šis „nešokinėtų aukščiau bambos“. Aš viršininkas – tu kvailys: matyt, tokią nuostatą politikas norėjo įdiegti galimam bendradarbiui. Ir pasirinko tam žinomą metodą: mušk svetimus, kad savi bijotų.

Politikui, tam seno kirpimo pedagogui, apsižodžiavimas su tylinčiu telefonu prideda balų kaip aktoriui. Bet ar jis geras vadybininkas? Teko matyti nemažai viršininkų, kurie patys yra „vis dar pasitaikantys trūkumai“. Tai vadybininkai saviveiklininkai, kurie iššūkiams atliepia ilgomis, neretai rūsčiomis kalbomis. Nevengia jie ir „sisteminių sprendimų“, kurių viršūnė – ant popieriaus nubraižytos schemos ar skaidrės. Vaizdinė medžiaga, kaip ir pradžioje atpasakotas pokalbis, dažniausiai susijusi su vienu vieninteliu klausimu – kas kam pavaldus. Tačiau įsitikinimas, kad ant popieriaus nubraižyta schema pagimdys veiksmą, yra gana bergždžias. Politikai gal ir gali apsieiti be apčiuopiamų rezultatų – pakanka menamų, kuriuos tereikia išreklamuoti. Bet gyvenimo vien pliurpimu nepagerinsi, juolab nesukursi verslo ar valstybės.

Parodomasis savo statuso įtvirtinimas, įprotis bet kokį darbą pradėti nuo hierarchijos schemų braižymo – sovietiniai reliktai. Galima pasvarstyti, kaip tai atsirado ir kodėl išliko. Svarstymų istorinis atspirties taškas – pokaris, kada tapo aišku, jog socializmas į Lietuvą atėjo ne vieniems metams. Aktyviau įsijungusieji į sovietinio socializmo statybą savo kailiu patyrė, kas yra stalininė vadyba.

Kadangi Algirdo Brazausko hidroelektrinė vis dar veikia ir nėra plano ją nugriauti, tenka pripažinti, kad šį inžinerinės minties paminklą sudėliojusi sistema buvo savaip efektyvi. Sovietiniai vadybininkai gal ne prastesni už Egipto piramidžių statytojus, juolab vieni ir kiti naudojo vergų darbą.

Eilinio socializmo statytojo likimas: jėga nuvarytas nuo žemės, pabėgęs į miestą, kad nemirtų iš bado, arba ištremtas, įkalintas. Buitis: nakvynė darbo vietoje prie staklių arba gultas žeminėje – tai apie tuos, kurie ne lageryje. Sovietinis funkcionierius bent jau iki Stalino mirties viena koja partiniame susirinkime, kita koja lageryje.

Lietuvoje šiai sistemai buvo pasipriešinta ginklu. Tačiau ne kovų su kryžiuočiais metas – visi juk negalėjo pasislėpti miške. Taikus, nors anaiptol ne visuomet saugus atsakas: bandymai racionaliai (kai kas sakė „lietuviškai“) gerinti sistemą –  mažinti joje netvarkos ir išties ką nors sukurti. Nebuvo tai lengva, nes sistema buvo priešiška laisvei ir kompetencijai.

Galima klausti, ką laikyti Lietuvos pažangos per pastarąjį ketvirtį amžiaus atskaitos tašku. Pasikeitė politinė santvarka ir nuosavybės santykiai. Bet išliko net ir mažo viršininkėlio tikėjimas, kad sėkmės laidas yra valdžia, o ne išmanymas. Deja, valdžia – tik prielaida, o ne garantija. Komiškas to tikėjimo ritualas – vieši riksmai ir keiksmai. Gerai, jeigu pašnekovas menamas. O jeigu gyvas, ir dar įrašinėja?