Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes. Jo akimis, daugiau galimybių užmegzti artimesnius kontaktus jis turi ne su visomis Europos Sąjungos šalimis (bando su daugeliu – Švedija, Italija ir kitomis), o su svarstančia, pasitraukti iš ES , taigi – nejaučiančia didelių sentimentų Sąjungai Didžiąja Britanija. Ar esama pagrindo tikėtis proveržio šių valstybių tarpusavio santykiuose?

Į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

1992 metais Baltarusijai užmezgus diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, greitai rasta bendrų interesų bendradarbiauti įvairiose srityse. Po ketverių metų Didžioji Britanija tapo netgi viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių Baltarusijos partnerystės ir bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį. Vis dėlto tenka pripažinti, jog vėliau Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos santykių dinamika nebuvo itin aktyvi, tačiau šių metų sausį į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, priimdamas kelių šalių ambasadorių kredencialus, paragino peržengti psichologinį barjerą tarpusavio santykiuose ir pažvelgti vienam į kitą iš skirtingų perspektyvų, stengiantis rasti sričių, kuriose valstybės galėtų betarpiškai bendradarbiauti. O naujoji ambasadorė, prioritetą teikianti gerovės, saugumo ir žmogaus teisių klausimams Europoje ir už jos ribų, pripažino, jog iš tiesų rimtų problemų Minsko ir Londono santykiuose nėra.

Panašios pozicijos laikosi ir buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Baltarusijoje Bruce‘as Bucknellas, teigdamas, jog šalis, nors ir stokodama laisvės, juda link Vakarų. Jo teigimu, abiejų valstybių tarpusavio santykiai yra daug šiltesni nei prieš ketverius metus, kai jis buvo paskirtas ambasadoriumi Baltarusijoje. B.Bucknello teigimu, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos ryšiai pagyvėjo įkūrus Prekybos rūmus, leidžiančius plėtoti ekonominius santykius didesniu mastu.

O dabartinė ambasadorė F. Gibb mano, jog kaip tik dabar esama palankios galimybės plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse, o labiausiai – ekonominėje. Minsko užsienio politika – daugiakryptė, o tai suteikia dar daugiau galimybių diversifikuoti ekonominius partnerius. Ir nors yra skirtumų Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos pozicijose vidaus ir tarptautinės politikos klausimais, tenka pripažinti, kad šalių tarpusavio prekybos apimtis didėja.

Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2014 metais Didžioji Britanija buvo ketvirtoji pagal prekybos apimtį Baltarusijos partnerė, o praėjusiais metais ji jau pakilo į antrą vietą, po Rusijos. Metinė sandorių suma viršijo 3 milijardus JAV dolerių, o jos nuolatinis didėjimas gali būti paaiškinamas Baltarusijos eksporto augimu. Minsko diplomatinis elitas nevengia susitikti ir su kitų Senojo žemyno valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungai (Norvegijos, Armėnijos, Šveicarijos ir kt.), atstovais, tačiau tokio ekonominės ir finansinės naudos proveržio, kokį gali suteikti bendradarbiavimas su Didžiąja Britanija, tikėtis neverta. O ir svarbiausių Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2013 metais daugiausia Europos Sąjungos investicijų į Baltarusiją atkeliavo iš Londono kapitalistų. Panašu, jog abiejų valstybių ambasadų ir Prekybos rūmų personalo pastangos siekiant padidinti tarpusavio prekybos apimtį ir pritraukti daugiau investicijų pagaliau davė neblogų vaisių.

Britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Kokiomis baltarusiškomis prekėmis taip yra susidomėję britai? Pagrindinę Baltarusijos eksporto poziciją sudaro naftos produktai, įskaitant bitumus, toliau eina antioksidantai, juodųjų ir spalvotųjų metalų dirbiniai, tekstilė, trąšos, optikos ir elektros įrenginiai. Pastarųjų eksportas į Didžiąją Britaniją 2013 m. padidėjo net 18,5 procento, o tekstilės gaminių – net daugiau kaip 20 procentų. Tais pačiais metais britų kapitalo įmonių, registruotų Baltarusijoje, skaičius išaugo iki beveik 300 („B&B Insurance“, „Servolux“, „LeGrand“, „Unison“, „British Tobacco“ ir kt.), o kai kurios didžiausios šalies įmonės – skrydžių bendrovė „Belavia“ ir naftos produktų eksportuotoja „Belarusian Oil Company“ –įsteigė savo dukterines įmones Didžiojoje Britanijoje. Įdomu pažymėti, jog dar viena britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Didžiosios Britanijos patirtis vystant technologiškai pažangią gamybą ir paslaugų sektorių domina mažai jos sukaupusią Baltarusiją. Norėdama modernizuotis ir neatsilikti nuo vyraujančių bent jau Europos tendencijų, Baltarusija siekia ne tik pritraukti kuo daugiau britų investicijų, bet ir glaudžiau bendradarbiauti maisto pramonės, atsinaujinančių energijos išteklių, informacinių technologijų, edukacijos ir kitose srityse. Atrodo, kad potencialo tarpusavio santykiams stiprinti yra, tačiau esama ir tam tikrų kliūčių jų proveržiui. Kokių?

Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau Didžiosios Britanijos įmonių, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis.

Visų pirma, Baltarusijos ekonomikos modeliui būdinga, kad rinkoje dominuoja valstybės valdomos įmonės. Galbūt to ir nereiktų laikyti didele kliūtimi, tačiau verslininkai Didžiojoje Britanijoje įpratę dirbti kiek kitomis sąlygomis. Verslo įmonės ten dažniausiai valdomos privačių asmenų, be valstybės įsikišimo sprendžiančių, kur ieškoti naujų rinkų ir kokias naujas technologijas vertėtų išbandyti. Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir kitų Vakarų valstybių įmonių dirbti šalies viduje, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis ir augti.

Šiai pozicijai pritaria ir B.Bucknellas. Jo teigimu, jeigu Minskas tikrai siekia pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, jis privalo duoti daugiau laisvės vietiniam verslui ir sumažinti importo įkainius. Šalies vadovų noras viską kontroliuoti suprantamas, tačiau to kaina per didelė, matant, kaip nukenčia šalies ekonomika. Žinoma, Londonas norėtų padidinti tarpusavio prekybos mastus, tačiau juk ne valdžia, o patys verslininkai sprendžia, su kuo jiems bendradarbiauti.

Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius.

Antra priežastis, kodėl Baltarusija, siekdama paskatinti ekonominių santykių proveržį, negeba labiau sudominti Didžiosios Britanijos verslininkų, yra ta, kad jos rinka per maža ir ne tokia finansiškai pajėgi kaip kai kurių kaimyninių šalių. Daugelis britų kompanijų renkasi galbūt daug verslo valdymo panašumų turinčias valstybes (Rusiją, Ukrainą), nes jų, o ne Baltarusijos, rinkų teikiama finansinė grąža labiau atperka rūpesčius dėl perdėto biurokratinio aparato kišimosi ar didelių mokesčių užsienio kapitalo įmonėms. Turint omeny, kad naftos produktai užima didžiąją dalį eksporto į Didžiąją Britaniją, Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius. Tai galioja ir kitų prekybos partnerių atžvilgiu, nes susikoncentravimas į vieną prekybinę poziciją niekada nėra saugus sprendimas.

Minske veikiančio nepriklausomo Socioekonominių ir politinių tyrimų instituto duomenimis, praėjusių metų gruodį 27,5 proc. baltarusių teigė manantys, kad kardinalūs pokyčiai šalies užsienio ir vidaus politikoje tikėtini, tačiau 51,6 proc. respondentų buvo skeptiškesni ir pareiškė, kad jų tikimybė yra nedidelė. Vis dėlto dauguma apklaustųjų (44,9 proc.) tokių pokyčių nori ir laukia.

„Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas.

Galima svarstyti, ką konkrečiai kiekvienas pilietis turėjo omenyje atsakydamas į šiuos du klausimus, tačiau vyraujanti tendencija aiški – Baltarusija tikisi permainų. Sumažėjus pagrindinės Minsko prekybos partnerės – Rusijos perkamajai galiai, Baltarusijos verslininkams teko imtis ne itin švarių metodų. „Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas. Ilgą laiką kliaujantis Maskvos ekonominiu potencialu, taip stipriai priklausomu nuo energetinių išteklių kainos, galima buvo numatyti ir skaudų smūgį Baltarusijos ekonomikai.

Tenka pripažinti, kad Minskui reikia suktis iš padėties ir atvėręs savo rinką jis neabejotinai praras mažiau, nei gaus naudos. Baltarusijos vadovybės vykdoma naujų ekonominių partnerių paieška lėtai, bet duoda vaisių, o vertinant galimą prekybos potencialą su Didžiąja Britanija belieka sutikti, jog A.Lukašenka pasirinko itin naudingą kryptį. Pinigų srautai auga – tai įrodo ir sidabrinė vieta Baltarusijos didžiausių prekybos partnerių sąraše, tačiau stipraus proveržio santykiuose su Londonu tikėtis neverta. Tam koją pakišti gali Baltarusijos rinkos specifika, bet nereiktų pamiršti ir to, kad politiniu lygmeniu Didžioji Britanija Minsko akyse – tik viena iš ES valstybių, patenkančių į daugiakryptės užsienio politikos radarą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 21 d.