Baltarusijoje savaitgaliais vykstantys protestai gali tapti įprasta laisvalaikio leidimo tradicija šalies „veltėdžiams“. Arba išsirutulioti į naują, niekieno dar neaprašytą scenarijų su nenuspėjama pabaiga.
Rima JANUŽYTĖ
Bene žymiausias visų laikų „veltėdis“ Josifas Brodskis, vėliau apdovanotas Nobelio literatūros premija, būdamas 23 metų trejus metus praleido tremtyje Norinskajos kaime netoli Archangelsko. Tokia nuobauda jam skirta už „veltėdžiavimą“: eiles rašyti ir rimto darbo nedirbti septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje reiškė ne ką kita, kaip tinginystę ir parazitavimą.

Šio Sank Peterburge gimusio eseisto, poeto, vertėjo vardas šiandien skamba tūkstančių baltarusių lūpose. Tiesa, ne visi jie rašytojai – su J.Brodskiu noriai tapatinasi Baltarusijos namų šeimininkės, sezoninius darbus dirbantys kaimiečiai, per skelbimus užsakovų ieškantys santechnikai, dažytojai ir kiti su literatūra menkai susiję asmenys. Bet juos visus su J.Brodskiu sieja Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nustatytas veltėdžio apibrėžimas.

Nuo 1994 m. Baltarusijai vadovaujantis A.Lukašenka naują mokestį įvedė asmeniniu įsaku pareikšdamas, kad juo siekiama kovoti su „socialiniu parazitavimu“.

Šis įsakas numato, kad visi nuolat šalyje gyvenantys Baltarusijos piliečiai, per metus dirbantys mažiau kaip pusę dienų, t.y. 183 kalendorines dienas, taip pat su darbo santykiais susijusių mokesčių nemokantys užsieniečiai turi sumokėti beveik 20 atlyginimo bazinių dydžių mokestį (apie 224 eurus).

Šį mokestį sumokėti įpareigoti daugiau kaip 430 tūkst. baltarusių, bet tik apie 10 proc. jų tai jau padarė. Galutinis terminas sumokėti buvo vasario 20 diena. Laiku nesumokėjus šios sumos gresia 2–4 bazinių dydžių (22–45 eurų) bauda arba areštas ir viešieji darbai.

Beje, toks mokestis įvestas jau prieš dvejus metus, tačiau 2015-aisiais jis nesulaukė visuomenės reakcijos. O štai dabar Baltarusijos veltėdžiai sujudo: gavę lapelius su nurodyta suma, kurią jie turi sumokėti valstybei kaip kompensaciją už veltėdžiavimą, baltarusiai netikėtai ėmė ir išėjo į gatves. Ir ne tik į Minsko, kur būriavosi užpraėjusį savaitgalį. Mat dar po savaitės minios plūdo į Bresto, Vitebsko, Bobruisko, Baranovičių gatves.

Protestuotojai laikė plakatus su šūkiais „Prezidentas yra didžiausias veltėdis!“, „Jau gana!“ ir „Tegyvuoja Baltarusija!“. Kai kurie degino pranešimus, raginančius sumokėti „veltėdžių“ mokestį.

Protestų nemalšina

Nors protestų Baltarusijoje yra vykę ir anksčiau, šį kartą viskas šiek tiek kitaip – dėl kelių priežasčių. Pirmoji – valdžia protestuotojams netrukdo, o susidariusios situacijos nekomentuoja. Vienintelė visuomenę pasiekusi žinia – kad A.Lukašenka neatmeta galimybės protestus sukėlusį potvarkį atšaukti, bet kol kas esą siūlo palaukti. Daugiau iš valdžios pusės nėra jokių žingsnių – protestuotojams, visų nuostabai, nesurašyti net viešosios tvarkos pažeidimų protokolai.

Be to, analitikai pastebi, kad ir protestuotojai jaučiasi drąsesni, o galbūt Baltarusijos gyventojai išgyvena net savotišką psichologinį lūžį.

„Nutiko unikalus Baltarusijoje dalykas – šįkart net nesurašė protokolų dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Žmonės suprato, kad galima protestuoti. Žmonės pasiekė ribą, kai juos išrengė, apiplėšė, ir jie supranta, kad jau nebeturi ko prarasti“, – tvirtina Baltarusijos opozicijos atstovas, partijos „Teisingas pasaulis“ (buvusios Komunistų partijos) lyderis Sergejus Kaliakinas.

Ar Baltarusijoje vykstančios demonstracijos, kurios yra bene didžiausios nuo 2011 m. „tyliųjų protestų“, kai šalies visuomenė reiškė pasipiktinimą drastiškai pablogėjusia ekonomine ir socialine situacija, tęsis toliau, sunku pasakyti.

Opozicija žmones į gatves vėl kviečia išeiti kovo viduryje ir prognozuoja, kad kovo 15-ąją mitinguoti susirinks jau nebe 2 tūkst., o 20–25 tūkst. žmonių, nes visuomenė įsitikino, jog represijos jiems negresia.

„Žmonės protestuoti išėjo žinodami, kad dalyvaus nesankcionuotose akcijose, nes valdžia tam leidimo nedavė. Vadinasi, žmonės peržengė baimės ribą“, – tvirtina ir kitas opozicionierius, Jungtinės pilietinės partijos lyderis Anatolijus Lebedka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m