Rusijos grėsmė, Skandinavijos bankų pinigai ir energetika – trys veiksniai, susieję tris gana skirtingų interesų turinčias Baltijos valstybes į vieną geopolitinį vienetą.

Prieš ketvirtį amžiaus tris Baltijos valstybes siejo suvokimas apie XX amžiuje ištikusį bendrą likimą ir noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. 1989-aisiais šis noras išsiliejo Baltijos keliu, paversdamas Lietuvą, Latviją ir Estiją nedalomu geopolitiniu vienetu tiek didžiųjų valstybių galios žaidimuose, tiek Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės akyse.
Išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos pagimdytas emocinis Baltijos valstybių ryšys buvo toks tvirtas, kad jo pakako dar geram dešimtmečiui, nors jau siekiant nepriklausomybės išryškėjo skirtingas Lietuvos, Latvijos ir Estijos požiūris į jos siekimo būdus. Tai savo ruožtu pagimdė garsųjį principą: „vienos Baltijos sesės sėkmė yra visų sėkme“, kurio, tegu pasiraukant, buvo laikomasi daugiau nei dešimtmetį.
Raukytis teko todėl, kad jau nuo pat pradžių ėmė ryškėti tik iš pirmo žvilgsnio vienodų tautų charakterio skirtumai: estiškas pragmatizmas, lietuviškas herojinis romantizmas ir latviškas “pasimetimas”, nuo pat pradžių keliantis didžiausią pavojų Baltijos vienybei ne tik politiniu, bet ir geopolitiniu požiūriu.

Latvija – silpna vieta

Dar atgimimo laikais viename Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos sąjūdžio pareiškime nuskambėjo: laisvės tiltas tarp Talino ir Vilniaus tik tuomet bus tvirtas, jeigu atsirems į Rygos bokštus. Ši poetinė, tų laikų dvasią gerai atspindinti metafora kalbėjo apie rimtą esmę: sovietmečiu labiausiai nukraujavusi, didžiausią svetimkalbių gyventojų nuošimtį turinti Latvija yra silpniausia Baltijos valstybių grandis.
Vienas Latvijoje nemažai laiko praleidęs Lietuvos diplomatas, kartą Rygoje privačiai paklaustas, kodėl taip sunku rasti su latviais sutarimą, regis, akivaizdžiais klausimais, pasiūlė apsidairyti aplinkui. „Žiūrėk, šiame pastate įsikūręs prabangiausias Rygos naktinis klubas, – rodė diplomatas. – Jis priklauso rusų kapitalui. Aname pastatę įsikūręs kazino – jis priklauso rusų kapitalui. Šitą namą restauravo latvis milijonierius, bet pinigai – iš Rusijos. Latvijos didįjį verslą, Latvijos uostus taip pat valdo rusų kapitalas. Po nepriklausomybės atkūrimo latviai rusakalbius išstūmė iš politikos ir vykdomosios valdžios, nes manė, kad taip patikimai perims šalies valdymą. Niekas tuomet nepagalvojo, kad demokratinėje valstybėje kapitalas valdo politikus. O kapitalas Latvijoje – rusų rankose.“
Kaip parodė visai neseniai Latvijoje vykęs rusakalbių politikų ir visuomenės veikėjų suorganizuotas referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, įteisinimo, „rusiškoji“ problema Latvijoje niekur neišnyko, gal net padidėjo. Tegu latviai referendumą dėl kalbos laimėjo, bet 250 tūkst. rusakalbių – tai politinė jėga, su kuria negalima nesiskaityti ir kuri, nebūdama integruota į visuomenę, žvelgdama į Maskvą, kaip savo politinės tapatybės centrą, kybo kaip Damoklo kardas ne tik virš Latvijos, bet ir virš visų Baltijos valstybių.

Energetika ir skiria, ir sieja

Šitai smarkiai juntama vykdant bendrus Baltijos šalių energetikos projektus. Kuriant bendrą Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros žiedą, Estija pirmoji dar 2007-aisiais susijungė kabeliu su Suomija. Lietuva, turėjusi susijungti su Švedija, projektą derinti pradėjo dar 2004-aisiais, bet dėl grynai politinių priežasčių keltų nuolatinių nesutarimų su Latvija, kurioje vietoje kabelis turi būti įmerktas į jūrą, darbai prasidėjo tik 2010-aisiais.
Lygiai taip pat Latvija tapo bendros suskystintų dujų terminalo statybos stabdžiu. Nors Latvijos Inčukalno dujų saugykla turi tapti esmine projekto dalimi, Lietuvos pusė yra prieš bendrą terminalą Rygoje, nes jį iš tikrųjų kontroliuotų ne latviai, o „Gazpromas“. Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pabrėžė, kad bendrai terminalo statybai kliudo skirtinga teisinė aplinka: „Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos.“
Latvijos (kurioje, kaip pripažįsta patys latviai, tikroji valdžia priklauso keliems, dažniausiai verslo ryšiais su Rusija susijusiems oligarchams) politikai taip pat garsiausiai abejoja Visagino atominės elektrinės statyba. Tiesa, per pastarąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimą Prienuose, kuriame, priešingai, nei planuota, nepavyko suderėti dėl akcinio kapitalo pasiskirstymo, daugiausiai kausimų kėlė estai. Bet neatsitiktinai kovo 22 d. į Lietuvą aptarinėti energetikos klausimų atvyko Latvijos prezidentas. Regis, Rygoje dar bandoma kelti klausimą taip: arba regioninis terminalas pas mus, arba mes nedalyvaujame Visagino projekte. O jei regioninis terminalas Rygoje, tai „Gazpromui“ nusispjaut ant lietuviško „unbundlingo“.
Nepaisant šių kliūčių, energetika – vienintelė fizinė grandis, pagaliau ėmusi tvirtai sieti Baltijos valstybes. Jau antrus metus veikia bendra Baltijos šalių elektros birža, kartu tiesiamos elektros linijos netrukus sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Skandinavijos šalimis.
Antroji, ne fizinė, bet už ją gal net stipresnė jungtis – Skandinavijos bankų pinigai ir skandinaviškos investicijos. Švedijos, Suomijos ir Norvegijos bankai yra suteikę Baltijos šalyse apie 150 mlrd. Lt paskolų, dar apie 50 mlrd. Lt investavo verslas. Visose Baltijos šalyse veikia bendri bankų ir skandinavams priklausančių degalinių tinklai. Skandinavijos šalys atvirai skatina ir Baltijos šalių karinį bendradarbiavimą: kviesdamos prisidėti prie Šiaurės gynybos bendrijos NORDEFCO, jos išsireikalavo, kad Londone suplanuotas Didžiosios Britanijos ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavmo lygmuo būtų papildytas trimis Baltijos valstybėmis. Galima teigti, kad Skandinavija perėmė iš Jungtinių Valstijų, kadaise sukūrusių Baltijos ir Amerikos partnerystės tarybą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienytojos vaidmenį. Šalia NATO ir Europos Sąjungos.