Prieš keletą savaičių nuskambėjęs siūlymas, kad Baltijos šalių oro erdvę galėtų saugoti ne tik NATO valstybių, bet ir Suomijos bei Švedijos karo aviacija, nėra nei keistas, nei netikėtas. Veikiau – logiška geopolitinių permainų, nuo 2008-ųjų vykstančių Britanijoje ir Skandinavijoje, tąsa.
Pirmiausia reikia priminti, kad siūlymą viešai išdėstęs “The Economist” vienas redaktorių Edwardas Lucasas nėra vien tik įtakingas žurnalistas, kaip pas mus mėgstama jį pristatyti. Jis taip pat yra ir vienas anglosaksiškosios euroatlantinės politikos formuotojų, kelių geopolitinės minties centrų, įskaitant Vašingtone įsikurusią organizaciją “Atlantic Council”, narys. Tad tai, ką jis rašo, nėra vien žurnalistinės įžvalgos – tai taip pat vienos euroatlantinių politinių srovių, pastaruoju metu įgaunančios vis didesnę įtaką, atstovo požiūris, į kurį būtina įsiklausyti norint suvokti permainas, kurios jau kelerius metus vyksta Baltijos ir Šiaurės jūrų regione.
Švedijos ir Suomijos, dviejų bene didžiausias sausumos ir oro pajėgas turinčių Skandinavijos šalių, judėjimas link vis glaudesnio bendradarbiavimo su NATO priklausančiomis Norvegija, Danija ir Islandija institucionalizuotas 2009-aisiais, įkūrus NORDEFCO – Šiaurės gynybos bendriją. Nors formaliai tai nevadinama nauju Šiaurės kariniu aljansu, faktiškai jis jau įkurtas ir, galimas dalykas, šiuo metu Skandinavijos pajėgos yra labiau tarpusavyje integruotos, nei europinės NATO pajėgos.
Po metų Didžiosios Britanijos gynybos ministras Liamas Foxas pareiškė: “Mes norime glaudesnių dvišalių santykių su Norvegija, kuri yra viena mūsų esminių strateginių partnerių. Mes norime sukurti NATO struktūrą, kuri padėtų Švedijai ir Suomijai turėti artimesnius santykius, ir, kaip branduolinę galią turinti valstybė, norime suteikti Baltijos valstybėms dar didesnes garantijas, kad NATO sutarties punktas dėl kolektyvinės gynybos yra tikras.”
Priešingai nei JAV prezidento George’o W.Busho 2002-ųjų rudens pareiškimas, prikaltas prie Vilniaus rotušės sienos, šios Didžiosios Britanijos branduolinės garantijos Lietuvai didelio dėmesio nesulaukė. Gal krizė kalta, o gal mes dar nepratę matyti Britanijos kaip saugumo garanto, juoba – kaip saugumo struktūros architekto. Bet geopolitiniai poslinkiai, ypač žemyninėje Europoje, gilėjant skolų krizei, vyko nebesustodami, netgi įgaudami pagreitį.
Šiemet sausį Taline Švedijos kariuomenės vadas generolas Sverkeris Goeransonas visų Skandinavijos pajėgų vadų vardu įteikė Baltijos šalių pajėgų vadams oficialų pasiūlymą prisijungti prie NORDEFCO, taip tampant formaliais visą Baltijos jūrą apimančio neformalaus karinio aljanso nariais.
Praėjus kelioms dienoms po šio kariškių renginio, aptarti sėkmingai su finansinės krizės padariniais besitvarkančių valstybių bendradarbiavimo susirinko devynių Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybių vadovai. Pabrėžtina, kad susitikimas vyko Londone, britų premjero Davido Camerono iniciatyva ir kvietimu (beje, vienas šio uždaro renginio vedėjų buvo jau minėtas E.Lucasas).
Dar du svarbūs momentai: pirmasis – į renginį nebuvo pakviesta Lenkija, nors ji formaliai irgi neblogai dorojosi su krize. Varšuva pastaruoju metu akivaizdžiai labiau žiūri į Paryžių, Berlyną ir, jų “padavimu”, į Maskvą, nei į Vašingtoną bei Londoną. O D.Cameronas sukvietė akivaizdžiai atlantinės orientacijos valstybių atstovus. Antrasis – kaip dabar aiškėja, iš pradžių britai norėjo kviestis vien Skandinavijos valstybes, bet šios aiškiai pasakė, kad be Lietuvos, Latvijos ir Estijos į Londoną nevažiuos, nes Šiaurės ir Baltijos šalių partnerystė jau tapusi faktu.
Čia ir pereiname prie reikalo esmės: kodėl Baltijos šalys tapo tokios svarbios skandinavams? Akivaizdu, kad ne dėl kokių istorinių sentimentų ar moralinės graužaties dėl kadaise pripažinto Baltijos šalių prijungimo prie Sovietų Sąjungos fakto. Skandinavai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje turi ką prarasti. Praėjusių metų duomenimis, skandinavų bankai Baltijos šalyse buvo išdavę 150 mlrd. Lt paskolų, o tai sudaro apie 15 proc. visų išduotų paskolų kiekio. Tai labai daug.
Greta to, skandinavai yra įsigiję (ar investavę) Baltijos šalyse keltų linijų, viešbučių, prekybos tinklų, degalinių tinklų, pramonės įmonių. Tikslaus skaičiaus rasti nepavyko, bet tikriausiai nebus didelė klaida daryti prielaidą, kad skandinavai, pirmiausia švedai, norvegai ir suomiai, yra sumerkę Baltijos šalyse per 200 mlrd. Lt, arba 55–60 mlrd. eurų. Tokioms nedidelėms valstybėms, kaip Skandinavijos, tai didžiuliai pinigai, kurių prarasti negalima ir kuriuos reikia ginti, prireikus – netgi karine jėga.
Žinomas posakis: jeigu tu skolingas bankui tūkstantį litų, tai tavo problema. Bet jei tu skolingas bankui milijoną litų – tai jau banko problema. Ypač jeigu jis skolina savo šalies pensininkų pinigus. Štai taip gali atsitikti, kad paskolos (daugiausia nekilnojamajam turtui įsigyti), kurias nemažai tautiečių krizės metais ėmė keikti, kaip ir jas išdavusius bankus, tikrovėje gali tapti pačia tvirčiausia Baltijos šalių saugumo garantija.