Pradžiai šis tas iš kultūros istorijos.

Kai stalininė „Pravda“ skelbė menotyros straipsnį „Sumaištis vietoj muzikos“ ir buvo triuškinami kompozitoriai formalistai S.Prokofjevas ir D.Šostakovičius, menininkų tarpe sklandė tylus juokelis: Žiūrėk, ten eina formalistas, o iš paskos du muzikologai civiliais rūbais.

Vėliau Nikita Chruščiovas, kiek atitirpinęs stalininį politinį įšalą, ėmė ir užsirovė ant vaizduojamojo meno. Abstrakcionistai! Ir nusiaubė blogą parodą Manieže su modernesnių talentingų dailininkų darbais, kai kurie emigravo. Bet likusiam tūlam „abstrakcionistui“ iš paskos vėl vaikščiojo menotyrininkai civiliais rūbais.

Dabar turim atvejį šių dienų nepriklausomoj Lietuvoj. Iš kalėjimo žmogus prašosi kunigo. Mergaitė, mergina; bet ir mergaitė – žmogus. Taigi būtybė, apdorojama jau ne pirmi metai; gal bijo staigiai mirti, gal suvokė klaidą, nori ką išpažinti ar pasiguosti iš savo nelaimės gilybių, tad prašo, kad pas ją ateitų kunigas. Tačiau religijotyrininkas civiliais rūbais (iš Generalinės prokuratūros) nusprendžia, kad jai kunigo nereikia, mat ji – kito tikėjimo. Čia juokai baigiasi, nes peržengta žmoniškumo riba.

Artimieji sako, kad ir jiems jau senokai neleidžiama pasimatyti su Egle, gal kad nepamatytų kaip atrodo. O čia kunigas pamatytų! Jei kam įdomu, kai kalinė 2010-06-02 raštu paprašė, kad leistų ateiti kun. Robertui Grigui, šviesus prokuroras savo 2010-06-07 raštu taip atrėžė: „Nesant jokių duomenų apie asmenį … leidimas pasimatyti su šiuo asmeniu nebus išduotas“.

Tokia vieno mažo žmogaus situacija, bet žinotina ir platesnė istorinė politinė situacija.

Prieš keliolika metų vyko žiaurus kolonijinis karas Čečėnijoje, drąsiai paskelbusioje nepriklausomybę. Apsigynė, pasirašė su Rusija taikos sutartį, prezidentas B.Jelcinas pripažino Čečėnijos Respubliką Ičkeriją tarptautinės teisės subjektu ir įsipareigojo, kad Rusija daugiau niekada jos neužpuls. Bet keitėsi prezidentai, tada Rusija vėl užpuolė, ir užvirė dar baisesnis antrasis Čečėnijos karas. Jis buvo kur kas geriau apmąstytas, kaip visus čečėnus pasaulio akyse paversti teroristais. Galinga propaganda veikė kaip svarbus ginklas – karo komponentas. Radosi ir tikrų arba manipuliuojamų teroristų. Rusų tarnybos bendradarbiavo su jais, kaip antai žurnalisto A.Babickio istorijoje. O Lietuvoje daug kas simpatizavo pasikartojančiais istoriniais genocidais naikinamų čečėnų kovai. Estijos nepriklausomybei atkurti vėlgi buvo svarbu, kad sovietinis generolas čečėnas Džocharas Dudajevas (būsimasis prezidentas) atsisakė vykdyti Kremliaus įsakymą triuškinti estus. Suprantama tad ir estų vėlesnė moralinė parama. Todėl reikėjo atitinkamos propagandos prieš „pribaltus“ kaip teroristų rėmėjus. Prasidėjo valdiškos rusų spaudos pranešimai apie savanores merginas iš Baltijos šalių – snaiperes, kurios lyg beprotės dėvi gerai matomas baltas pėdkelnes ir klastingais šūviais nuskabo Čečėnijos išvaduotojų rusų karininkus. Taip ir kartojosi per visokius „Itartasus“ tos „baltosios pėdkelnės“, nors tarp dešimčių tūkstančių žuvusių ir kaimais išžudytų čečėnų nė vienos tokios pabaltijietės, nukautos ar paimtos į nelaisvę su baltomis pėdkelnėmis, negalėjo parodyti. Todėl užgeso ši legenda, kaip kiek vėliau – apie tariamai „čečėnų“ sprogdintus namus Maskvoje. Tada reikėjo preteksto pradėti antrąjį karą.

Bet Šamilio Basajevo idėja kariauti su Rusija Rusijoje, o ypač – naudojant desperatiškas savižudes moteris netekusias vyrų ir artimųjų, pasirodė naudinga būtent Rusijai. Fonas – fanatikų islamistų sprogdinimaisi Irake ir kitur. Ką ir bekalbėti, kokia politiškai naudinga būtų „juodoji našlė“ iš Lietuvos.

Štai čia ir prasideda galima operacija „Eglė“. Jau kelerių metų istorija. Tai mergaitė turėjusi psichologinių problemų ir pergyvenimų galimai žuvus jos mylimam čečėnų jaunuoliui. (Tipinė situacija, tačiau ir galima legenda). Eglė izoliuojama nuo šeimos, išviliojama į Vokietiją, ir galų gale ją imasi globoti Lietuvos saugumas vėl Klaipėdoje. Kontoros nusamdytas butas, pristatyta draugė, galimas pajungimas klausymams, agentų įtakoms ir vaistams. Reiktų tai kruopščiai tikrinti, kadangi taip galimai kuriama jaunutė „juodoji našlė“ iš Lietuvos.

Žinios, kad ją tardo saugumiečiai iš Rusijos ir kaip tardo, kokiais metodais, teisėsaugoj ignoruojamos, nes tai prasimanymai. Kaip ir brakonieriavusio Jono nuo Kauno marių, kuris pasislėpęs krūmuose matė kaip naktį atvežė ir išmetė (D.Kedžio) lavoną. Bet Joną tuoj izoliavo keliom dienom ir gerai apdorojo, kad atsisakytų parodymų. „Po du švirkštus leisdavo – ryte, perpiet ir vakare“ (TV3 „Prieš srovę“). Taigi ir Eglės skundai artimiesiems nieko verti, o kunigui jos pamatyti negalima. Tik štai VSD globėjai sakė, neišleis niekur, o paskui gal net padėjo gauti iškvietimą, vizą (anot „Komersant“ – „vykdant bendrą Lietuvos ir Rusijos specialiųjų tarnybų operaciją“) ir bilietą į Rusiją. Laimingos kelionės, Eglute! Ir areštas prie tarptautinio autobuso, nes pati be reikalo pasitikėjo, o į Rusiją važiuoti – nusikaltimas.

Sako, yra prisipažinusi. Ką vyrams reikštų palaužti nebe Joną, o Eglutę? „Taip, kasiau tunelį į Maskvą ir norėjau išsprogdinti karinę bazę“. Už tokį nerealistinį „prisipažinimą“ dabar jos laukia dvidešimt metų, ir Lietuva turės budriai susektą, VSD ir FSB bendradarbiaujant, juodąją našlę.

Žinoma, tai tik prielaidos, ponai prisiekusieji; taip gali būti, kadangi taip būna. Gal ji buvo kada pakvaišusi, gal dabar norima tokią padaryti. Tik nemanau, kad bet kurios sudėties prisiekusiųjų teismas nuteistų „galimai ketinusią“ Eglę Kusaitę už draugiškai išprovokuotą žodį, ne veiksmą. Bilietas į Maskvą kaip veiksmo įkaltis? – baikit, ponai prisiekusieji Lietuvos Respublikai. Galėjot bendradarbiaudami leisti, kad suimtų Maskvoje kartu su kvietėjais. Matėme pavyzdžių, kaip provokatoriaus žodžiai paverčiami neva telefonu įrašytais kaltinamojo žodžiais ir po to apgaulingai kartojami televizijose, kaip net seną kovotoją palaužia liudyti neteisingai: „nurašom ant lavono, ir eini laisvas“. O po to sodina, nevertėjo pasitikėti. Belieka pasitikėti teismais. Pedofilijos bylai labai nereikėjo, kad patektų į teismą, tad mįslingų mirčių atvejai tęsiasi.

Būtų žiauru, jei įtariamajai Eglei kas atsitiktų, pavyzdžiui, užspringtų, paskęstų nukritusi į griovį, kameroj pasismaugtų tolimos kontoros mėgiamomis baltomis pėdkelnėmis ar panašiai. Dar atsitiktinai žūtų kritusi pro devinto aukšto langą, iš kurio, būnant kambaryje, fiziškai pačiam iškristi neįmanoma. Tačiau tąsyk byla teismo nepasiektų, įkalčių teismas nebetikrintų, liktų vien politinė dėmė galimai teroristei ir jos šaliai. Būna taip.