1949 m. kovo 25–28 d. visose trijose Baltijos respublikose įvyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, pavadintas “Bangų mūša” (“Priboj”).

Masiniai trėmimai Josifo Stalino sukurtoje ir valdomoje imperijoje buvo nuolat naudojama represinė priemonė, nukreipta ne tiek prieš realius, tikrus, kiek prieš potencialius režimo priešus. Tai buvo vienas iš daugelio valdžios nusikaltimų prieš savo pačios šalies piliečius, baudžiant juos be jokio kaltės įrodymo ir teismo.
Tačiau artėjant Antrajam pasauliniam karui tremtinių kontingentas pasikeitė kartu su Kremliaus nacionaline politika: rusai imperijoje vėl atgavo išskirtinį, “vyresniųjų brolių” statusą, padidėjo nepasitikėjimas kitataučiais, todėl jų dalis represijų aukų sąrašuose išaugo. Antai 1939 m. rudenį “išlaisvinęs” Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją J.Stalinas per nepilnus dvejus metus ten spėjo surengti net keturis trėmimus. Jų metu planuota išvežti apie 300 tūkst. žmonių, daugiausia lenkų. Tiesa, planai įvykdyti ne iki galo.
Trėmimui netrukdė net karo su nacistine Vokietija veiksmai. Kaip žinome, tuomet nukentėjo Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, Pavolgio vokiečiai. Bet didžiausia bausmė laukė ukrainiečių: pagal J.Stalino nurodymą Lavrentijus Berija ir Georgijus Žukovas 1944 m. birželio 22 d. išleido įsakymą “išsiųsti į atokius TSR Sąjungos kraštus visus ukrainiečius, gyvenusius vokiečių okupuotose teritorijose”. Ešelonai į Rytus pajudėjo, bet netrukus iki tol neregėto masto trėmimas buvo nutrauktas, ir net vyriausiasis jo organizatorius NKVD generolas Vasilijus Riasnojus nežinojo – kodėl.
O kas tuo metu dėjosi mūsų krašte?

Rengiamasi trėmimui
Lietuvos komunistų partijos renginių stenogramose neretai pasitaiko tokių čekistų generolų, pulkininkų pareiškimų: jie negali įveikti partizanų, nes tarybų valdžiai priešinasi visa lietuvių tauta. O juk ją sugrūsti į ešelonus buvo kur kas lengviau nei ukrainiečius – ar ne apie tai svajojo Juozas Bartašiūnas, Ivanas Tkačenka, Piotras Kapralovas ir jų kolegos?
Kiek toks pavojus buvo realus, nežinia, bet mažesnio masto trėmimai pokariu vyko dažnai. Nepraėjus nė metams po paties didžiausio, įvykusio 1948 m. gegužės 22–23 d., 1949 m. sausį buvo išleistas J.Stalino pasirašytas TSRS Ministrų tarybos nutarimas apie dar vieną. Nutarime numatyta visam laikui ištremti į Jakutiją, Krasnojarsko, Chabarovsko kraštus, Omsko, Tomsko, Novosibirsko ir Irkutsko sritis 87 tūkst. žmonių iš Baltijos respublikų, tarp jų 25,5 tūkst. – iš Lietuvos, 39 tūkst. – iš Latvijos, 22,5 tūkst. – iš Estijos.
Vado valia buvo vykdoma nedelsiant: jau vasarį minėtas V.Riasnojus patvirtino dokumentą, kur bus įkurdinti naujieji tremtiniai, taip pat instrukciją, kaip juos gabenti į Rytus. Savo ruožtu LTSR valdžia numatė, kaip bus panaudotas ištremtųjų turtas – pastatai, gyvuliai, inventorius. Čekistai apskrityse ir valsčiuose sudarinėjo būsimųjų tremtinių sąrašus. Tremčiai, kaip ir 1948-aisiais, buvo pasmerkiami dažniausiai jau nuteistų ar žuvusių kovose partizanų tėvai, broliai, seserys, žmonos ir stambesnių ūkininkų, kuriuos TSRS Ministrų taryba 1947 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pripažino buožėmis, šeimos. Abiejų šių kategorijų gyventojai pagal klasių kovos teoriją galėjo būti pavojingi valdžiai. To pakako, kad iš jų būtų atimta laisvė, tėvynė, turtas.
Sudarant sąrašus daugiausiai rūpesčių kilo dėl vadinamųjų buožių, nes buožinio ūkio požymiai nebuvo aiškiai apibrėžti ir lengvai nustatomi. Svarbiausias rodiklis, lėmęs tūkstančių žmonių likimą, buvo tai, ar tame ūkyje tuo metu ar anksčiau, vokiečių okupacijos metais, buvo naudojamas samdomasis darbas, ar ūkio savininkas būdavo pripažįstamas išnaudotoju, ar kitaip – eksploatatoriumi. Tą paprastai savo parašais turėdavo patvirtinti kaimynai. Juos kviesdavo į valsčių saugumo įstaigas ir išreikalaudavo – geruoju arba piktuoju – parašų. Vieniems tekdavo pagrasinti, kiti ir patys naudojosi proga keršyti už kokią nors praeities nuoskaudą ar taip reiškė pavydą, kad kaimynas gyvena geriau. Todėl tremtinių bylose taip gausu šmeižto ir prasimanymų.
Tremtinių sąrašai turėjo būti labai įslaptinti, bet to padaryti nesisekė. Todėl į juos įtrauktieji dažnai iš anksto sužinodavo apie savo liūdną dalią ir kaip išmanydami jai ruošėsi: vieni krovėsi į maišus būtiniausių daiktų, maisto, kiti galvojo, kur pasislėpti trėmimo metu ir taip jo išvengti.
Bijodami, kad partizanai gali kur nors sutrukdyti trėmimą, čekistai išvakarėse įvykdė nemažai operacijų jiems naikinti ir raportavo, jog 191 partizanas buvo nukautas, 416 partizanų ar jų rėmėjų suimta, likviduoti keli jų štabai bei 22 būriai. Nepaisant to, trėmimo metu įvyko ginkluotų susirėmimų, žuvo keletas stribų ir aktyvistų.

Planai viršyti
Operacija “Priboj” miestuose vykdyta naktį iš kovo 24-osios į 25-ąją, o apskrityse – kovo 25–28 d. Svarbiausios jos vykdytojos – 2835 operatyvinės karinės grupės. Tokias grupes sudarė: viršininkas – čekistas, du kareiviai, du stribai ir trys vadinamojo partinio tarybinio aktyvo žmonės – tarnautojai, mokytojai, komjaunuoliai, dažniausiai prievarta įtraukti į tą nedorą darbą. Iš viso trėmimui vykdyti buvo sutelkta 30,4 tūkst. žmonių, beveik 2 tūkst. automobilių.
Tarp trėmėjų pasitaikė įvairių žmonių: daugelis jų tyčiojosi iš pasmerktųjų, bet buvo ir padėjusių susiruošti jiems į tolimą, sunkią kelionę, patarusių, ką reikia pasiimti. Vienas jų pas Rokiškio apskrities Martinčiūnų kaime gyvenusius šio straipsnio autoriaus giminaičius rado sergančią vos metų mergytę ir pasiūlė ją palikti giminėms Lietuvoje, nes tremties ji neištversianti. Taip ir buvo padaryta, mergytė užaugo pas tetą ir nebenorėjo grįžti pas iš tremties sugrįžusią mamą…
Nors egzekucijos organizatoriai buvo labai patyrę ir stengėsi išvengti nesklandumų, jų vis dėlto pasitaikė. Žmonės bandydavo pabėgti, į juos šaudė: penkis nušovė, keturis sužeidė. Valdžios atstovai neatsilaikė ir pagundai pasipelnyti: kas griebė sieninį laikrodį, kas grūdų maišą ar mėsos gabalą.
Tada, kovo 25–28 d. 24 gyvulinių vagonų ešelonuose atsidūrė (oficialiais duomenimis) 8765 šeimos, 28 981 žmogus.
1948-ųjų trėmimo planai liko neįvykdyti, todėl dabar čekistai stengėsi pasitaisyti ir planus viršijo. Prireikė trijų ešelonų daugiau, nei buvo planuota. Maža to, trėmimo organizatoriai sugalvojo, kaip sumažinti tos priverstinės kelionės išvengusiųjų skaičių: 1948 m. pasislėpė net 1,2 tūkst. šeimų, o dabar dar daugiau – 3912 šeimų, tai yra 13 777 žmonės.