Šiandien Lietuvos bankai vis dar linkę neprisiimti absoliučiai jokios rizikos, tad drąsiau skolina tik Vyriausybei arba itin sėkmingai veikiančioms įmonėms, o sumažėjusias pajamas iš skolinimo kompensuoja keldami paslaugų įkainius.

Jau penktus metus iš eilės Lietuvoje veikiantys bankai nerodo jokio noro sugrįžti prie savo ištakų ir pradėti gyventi iš skolinimo veiklos, o akcininkų nustatytą pelningumą bando pasiekti karpydami sąnaudas: uždarinėdami skyrius, mažindami darbuotojų skaičių, viliodami klientus į internetinę bankininkystę, taip pat didindami pajamas iš bankų įkainių. Tad šiais laikais bankai vis mažiau beprimena klasikinį banko suvokimą – kaip įmonės, kuri uždirba rizikuodama ir už palūkanas skolindama pinigus kitų verslų projektams. Būtent rizikos šiandien bankai kratosi it ugnies.
Tiesa, praėjus beveik penkeriems metams situacija galiausiai stabilizavosi ir nuo dugno pamažu lyg ir kylama: nors ir kukliai, naujų paskolų apimtys kas mėnesį didėja. Pavyzdžiui, šiemet per devynis mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų paskolų įmonėms ir namų ūkiams išduota 12 proc. daugiau. O naujos paskolos verslui ėmė didėti pirmą kartą po ketverių metų pertraukos – per devynis šių metų mėnesius naujų paskolų išduota 17 proc. daugiau.
Kita vertus, kaip pastebi ekonomistas prof. Antanas Buračas, nors naujų paskolų apimtys didėja, bendras paskolų portfelis iš vietos praktiškai nejuda: Lietuvos banko (LB) duomenimis, praėjusių metų antrąjį ketvirtį bankų klientams suteiktų paskolų suma siekė 53,3 mlrd. Lt, o šių metų antrąjį ketvirtį – 51,4 mlrd. Lt. Vadinasi, grąžintų paskolų bankai neperskolina, o veikiausiai vis dar išsiunčia motininiams bankams atgal į Skandinavijos šalis.
A.Buračas atkreipia dėmesį, kad šiandien ryškesnis paskolų portfelio augimas matyti tik viename segmente: palyginus pirmuosius du šių metų ketvirčius su praėjusių metų, beveik milijardu litų, arba 43 proc., padidėjo paskolos valdžios institucijoms. „Nes Vyriausybė – patikimas, stabilus klientas. Kita vertus, manau, kad paskolų valstybės institucijoms didėjimas susijęs ir su griežtesne Bazelio komiteto, o kartu ir Europos centrinio banko (ECB) bei LB finansinio stabilumo priežiūra, – griežčiau vertinamos paskolų gavėjų turtinės garantijos ir galimybės laiku grąžinti skolintas lėšas“, – komentuoja A.Buračas.
„Kadangi valstybė sugeba pasiskolinti užsienio rinkose, o blogiausiu atveju gali pakelti mokesčius ir taip padidinti įplaukas į biudžetą, tai yra mažiausiai rizikingas segmentas tarp visų. Dėl to bankai mielai dalyvauja Vyriausybės vertybinių popierių emisijose ar suteikia paskolas „Sodrai“. O paskolų didėjimo dinamika turėtų būti vertinama iš bendro portfelio atėmus paskolas valdžios institucijoms, nes jos tiesiogiai nesusijusios su ekonomikos plėtros galimybėmis. Eliminavus šį segmentą, dar labiau apčiuopiamas paskolų portfelio susitraukimas“, – aiškina ministro pirmininko patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.

Lietuva vis dar nepasitikima?

Kaip rodo Skandinavijos bankų elgesys Lietuvoje tiek per spartų ekonomikos kilimo, tiek per dar spartesnį ekonomikos smigimo laikotarpį, jų politika keičiasi pagal tai, kaip jie vertina šalies perspektyvas. Lietuvos ekonomika kyla jau ne vienus metus iš eilės, tad kodėl motininiai bankai iš Skandinavijos dar neįjungė žalios šviesos aktyvesniam skolinimui?
Norint atsakyti į šitą klausimą, nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus siūlo pažvelgti į paprastą rodiklį – paskolų santykį su lietuviškais indėliais. Šis rodiklis atskleidžia, ar bankai paskolas dengia iš susirinktų vietinių indėlių, ar vis dar yra priklausomi nuo motininių bankų.
„Jei paimsime penkis skandinavų bankus, kurie Lietuvoje sudaro visą bankininkystės esmę, tai 2008 m. penkių skandinavų bankų paskolų ir indėlių santykio vidurkis siekė apie 300 proc. Tai reiškia, kad bankai buvo išdavę tris kartus daugiau paskolų, nei turėjo lietuviškų indėlių. Šiemet po 9 mėn. šis rodiklis siekia maždaug 150 proc. Vadinasi, 2008 m. prie vieno sutaupyto lito skandinavai papildomai pridėdavo du litus, o šiuo metu – tik 50 centų. Taigi skandinavai didžiumą pinigų jau susigrąžino, o jei dar labiau išsigąs, gali mus apskritai palikti iš esmės tik su lietuviškais indėliais“, – „Veidui“ aiškino ekspertas. Jis suskaičiavo, kad nuo krizės pradžios skandinaviški bankai iš Lietuvos išpompavo net 17 mlrd. Lt.
Staigiai iš šalies ištraukus tokį kiekį pinigų, ekonomika buvo praktiškai paralyžiuota.
Iš penkių skandinavų bankų lietuviškais indėliais paskolas šiandien dengia tik vienintelis „Swedbank“. Pasak V.Katkaus, šio banko paskolų ir indėlių santykis sudaro 98 proc.,  tai yra jis išdavęs mažiau paskolų, nei turi indėlių.
„Kiti keturi skandinavų bankai priklauso nuo to, kaip situaciją vertina būstinės Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje. Kitaip tariant, šiuo metu paskolų didėjimas galimas tik tokiu atveju, jei patronuojantys bankai pradės leisti vietiniams bankams daugiau skolinti verslo įmonėms. O patronuojantys bankai į Baltijos šalis žiūri kaip į vis dar rizikingą zoną, nes įvertina visą riziką. Su Lietuva viskas gerai, bet baimę centrinės skandinavų bankų būstinės importuoja iš euro zonos“, – dėsto V.Katkus.
Jo nuomone, bankai įvertina faktą, kad ECB yra prispausdinęs labai daug pinigų, kurie valstybinių paskolų formomis suteikti komerciniams bankams, – šias paskolas ECB turėtų pradėti atsiiminėti nuo ateinančių metų antrosios pusės. O jei pinigų masė rinkoje pradės mažėti, palūkanos gali pradėti augti, ir kyla klausimas, kaip tai paveiks lietuvišką eksportą į euro zoną.
„Įmonės supranta šituos dalykus, nes tos, kurios eksportuoja į euro zoną, negauna ilgesnių kontraktų nei pusmečiui, o norint investuoti reikia turėti ilgalaikių kontraktų. Trumpalaikiai kontraktai reiškia, kad užsieniečiai irgi nežino, ar galės tiek pirkti, kiek pirko iki šiol“, – priduria V.Katkus.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas sutinka, kad Lietuvos verslo įmonės neskuba imti naujų paskolų. Verslas mato neapibrėžtumą dėl Rusijos ir euro zonos ekonomikos perspektyvų, todėl įmonės arba linkusios palaukti, arba finansuoti investicijas iš nuosavų lėšų, sukauptų ekonomikai atsigaunant. LPK lūkesčių indeksas rodo, kad didžiausią paskolų paklausą artimiausiu metu jaus vos pora sektorių – medienos bei baldų ir chemijos pramonė.
Kita vertus, netrukus įmonės bus priverstos nori nenori belstis į bankų duris, nes kol kas pramonės srityje investicijos 50 proc. mažesnės nei prieš krizę, o gamybinių pajėgumų išnaudojimo lygis pasiekė beveik maksimalų lygį – 73 proc. Tad norėdamos išlikti konkurencingos ir patenkinti užsakymų poreikį, toliau atidėlioti investicijų įmonės nebegalės. „Tad jei pasitvirtins hipotezės dėl euro zonos ekonomikos atsigavimo, jei matysime normalią makroekonominę būklę Rusijoje, galima tikėtis, kad kitais metais kreditavimo paklausa didės“, – prognozuoja A.Izgorodinas.
Ekonomistas priduria, kad paskolų poreikį paskatins ir kitais metais prasidedantis naujas 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpis – dalį investicijų bendrovės finansuos ES parama, o dalį – skolintomis lėšomis.
Paskolų portfelio augimo artimiausiais metais tikisi ir S.Jakeliūnas, nors kaip galimą kliūtį jis mato sugriežtėjusią LB ir europinių institucijų priežiūrą, kuri gali lemti dar mažesnį bankų apetitą plėtoti savo veiklą.
„Tai gali lemti, kad paskolų portfelio plėtra gali ir nepasiekti to lygio ar tempo, kurio mūsų šaliai reikėtų. Beliks žiūrėti, ar ir tebebūsime priklausomi nuo skandinaviškų bankų politikos, ar turėsime kitų alternatyvų“, – svarsto S.Jakeliūnas.
O alternatyvų ekspertas mato: gali atsirasti bankų iš kitų šalių, kurie kitaip matys Lietuvos rinką ir galimybes joje, arba valstybinis komercinis bankas, nors jis ir turi savo rizikų, arba Lietuvos paštas gali plėsti finansinių paslaugų spektrą ir įžengti į kreditavimo rinką, nes atlieka dalį mokėjimo funkcijų, turi plačią infrastruktūrą. „Parengęs informacines sistemas ir gavęs licencijas, Lietuvos paštas teoriškai galėtų vykdyti kreditavimo veiklą“, – mano S.Jakeliūnas.