Pernai popiežius Benediktas XVI pirmą kartą tiesiogiai kalbėjosi su astronautais, esančiais Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tai liudija, kad Katalikų bažnyčia keičiasi. Pažvelkime, kokios tos permainos.

Šių metų sausio pradžioje Švedijoje oficialiai buvo įregistruota jauniausia pasaulio religija – kopimizmas. Pagrindiniai naujosios religijos teiginiai: informacija bei jos kopijavimas yra šventi, o pamaldos gali vykti interneto svetainėje. Jos įkūrėjai – dvidešimtmetis filosofijos studentas Isakas Gersonas bei Švedijos piratų partijos narys Gustavas Nipe, iš viso kopimistais save laiko apie 3 tūkst. žmonių.
Kopimizmo bažnyčia ir jos propaguojami teiginiai atrodo kaip smagus pokštas, norint paerzinti autorių teisių gynėjus. Vis dėlto traktuoti to kaip pokšto negalima, nes, tarkime, ir Scientologijos bažnyčios kultas, jos propaguojamos tiesos bei ritualai sveiko proto žmogui atrodo tiesiog juokingi. Čia reikia turėti omenyje, kad Scientologijos bažnyčios įkūrėju tapo mokslinės fantastikos rašytojas ir nepavykęs psichoterapeutas Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Galbūt todėl scientologijos pavadinimas giminingas angliškam žodžiui „mokslas“, o šioje sektoje galima susidurti su daugybe technokratinių terminų ir kulto objektų. Nepaisant to, šiai Bažnyčiai priklauso nemažai žymių planetos žmonių, tiesa, daugiausia Holivudo aktorių.
Šie ir panašūs nauji tikėjimai iš dalies rodo, kad tradicinės religijos nepakankamai atspindi šiandienos aktualijas, kurias įnirtingai keičia mokslo pažanga ir informacinių technologijų bumas. Vis dėlto pažvelgus, kaip per kelis pastaruosius dešimtmečius transformavosi Katalikų bažnyčia, darosi aišku, kad ši institucija sugeba priimti pokyčius ir sukurti naują tikinčiųjų luomą, kuris priima naujausius mokslo laimėjimus, bet kartu palaiko aktualius moralinius klausimus, tūkstantmečiais kankinančius žmoniją.
Todėl įdomu pažvelgti, kaip Katalikų bažnyčia šiandien keičiasi ir kaip „sutaria“ su mokslu bei naujausiomis technologijomis.

Vatikanas ir mokslas – kaip danguje, taip ir ant žemės

Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. Pontificia Academia Scientiarum) parengtas pranešimas, kuriame aiškiai įvardijamos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.
„Per 30 savo mokslinės karjeros metų nebuvau rengęs ataskaitos, kurioje būtų vartojamas žodis „Dievas“, – sakė V.Ramanathanas. Paskelbus šią ataskaitą popiežius Benediktas XVI keliose savo prakalbose minėjo klimato atšilimo problemas ir kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis priemonių.
Kitas Vatikano žingsnis suartėjant su mokslo pasauliu – 2011 m. gegužę įvykęs popiežiaus Benedikto XVI „skambutis į dangų“, tai yra tiesioginė audiencija su 12 tuo metu Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbusių astronautų. Kitaip tariant, dabartinis popiežius tapo pirmu Šventuoju Tėvu, atlikusiu tokį žingsnį ir palaiminusiu astronautus, kurių moksliniai atradimai pateikia vis naujų duomenų apie mūsų visatos susikūrimą ir Didžiojo sprogimo teoriją, kurią Katalikų bažnyčia pripažįsta ir netgi, galima sakyti, yra prisidėjusi prie jos.
Pagal šią teoriją, prieš 14 mlrd. metų įvyko didžiulis sprogimas, per kurį išmesta energija ir materija dabar sudaro mūsų visatą. Ši teorija gimė praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai astronomas Edwinas Hubble’as (tas pats, kurio vardu pavadintas kosminis Hablo teleskopas) pastebėjo, kad kaimyninės galaktikos tolsta nuo mūsiškės bei viena nuo kitos.
Remdamasis šiuo faktu, belgų fizikas ir katalikų kunigas Georges’as Lemaître’as padarė prielaidą, kad žvelgiant laike atgal visata turėjo būti vis mažesnė, todėl turėjo gimti iš vieno taško: šis pirmapradis atomas sprogo ir „užsuko“ visatos laiko bei erdvės mechanizmą.
„Didysis sprogimas visiškai nekonfrontuoja su tikėjimu. Šio įvykio grožis tam tikru būdu veda mus prie Kūrėjo grožio“, – palygino tėvas Jose Gabrielis Funesas, dabartinis Vatikano observatorijos direktorius. Ši mokslinė visatos sukūrimo teorija yra tapusi mokslo ir religijos susitaikymo tašku: mokslininkai ją laiko įtikimiausia teorija, o tikintieji žino, kad šį pirmapradį atomą sukūrė Dievas.
Kai kurie tikintys mokslininkai eina dar toliau ir randa kitų sąlyčio taškų tarp pripažintų mokslo teorijų ir religijos. Štai amerikiečių genetikas, žmogaus genomo projekto vadovas Francis Collinsas mano, kad šiuo „visatos sukūrimo metu Dievas galėjo aktyvuoti ir evoliuciją, žinodamas, kaip ji vyks“.
Beje, Katalikų bažnyčia jau pusę amžiaus neneigia ir rūšių evoliucijos teorijos: 1950 m. popiežius Pijus XII savo enciklikoje užėmė neutralią poziciją, 1996-aisiais Jonas Paulius II patvirtino, jog „pastarieji atradimai veda link pripažinimo, kad evoliucija yra daugiau nei hipotezė“. Netgi dabartinis popiežius Benediktas XVI, garsėjantis savo konservatyvumu, prieš keletą metų pareiškė, kad konfliktas tarp evoliucijos šalininkų ir tikinčiųjų Kūrėjo įsikišimu yra absurdiškas, nes abi teorijos neneigia viena kitos.
Žinoma, visi minėti popiežiai bei kiti Bažnyčios mąstytojai aiškiai apibrėžia, kad evoliucijoje buvo racionalus Dievo įsikišimas, kuris lėmė šio proceso aukščiausią tašką – žmogaus atsiradimą.

„Nedidelių“ nesutarimų sūkuryje

Išties, kitaip nei prieš kelis šimtus metų, šiųdienė Katalikų bažnyčia gana neblogai sutaria su kosmologijos ir astronomijos mokslais. Štai kovo pradžioje Pizos mieste Italijoje Vatikanas atidarė parodą „Istorijos iš kito pasaulio. Visata mumyse ir aplink mus“, kurioje demonstruojamos kosmoso ekspedicijų nuotraukos, įvairūs tyrimo prietaisai bei mineralai, parskraidinti iš Mėnulio ir Marso. Pizos miestas pasirinktas neatsitiktinai – čia prieš daugiau nei 400 metų gimė vienas žymiausių astronomų Galileo Galilei’us, kurio mokslinius atradimus Bažnyčia tuo metu pasmerkė. Tiesa, 1992-aisiais popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad G.Galilei’aus pasmerkimas buvo viena iš Katalikų bažnyčios klaidų.
Įdomus faktas, kad dabartinis popiežius anksčiau nebuvo toks liberalus: 1990-aisiais dar tik kardinolas Josephas Ratzingeris kalbėdamas apie G.Galilei’ų pareiškė, kad Bažnyčios noras pripažinti mokslininką esant teisų rodo, kaip stipriai modernių laikų netikrumas yra persmelkęs net ir tikėjimą.
Taip pat ir ne visi mokslininkai yra linkę išlaikyti neutralų religijos ir mokslo status quo. Tarkime, 2010-ųjų pabaigoje žymusis fizikas teoretikas ir mokslo populiarintojas Stephenas Hawkingas knygoje „Didysis projektas“ (The Grand Design) patikslino savo požiūrį, kad dėl tokio dėsnio, kaip gravitacija, visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Pasak mokslininko, spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne niekas. „Todėl nėra būtina pastatyti Dievo prie padegamosios virvutės, kuri paleistų veikti visatą“, – teigia S.Hawkingas.
Šios mintys paskatino kilti aštresnes mokslo ir religijos diskusijas, mat ankstesnėje savo knygoje „Trumpa laiko istorija“ S.Hawkingas buvo nuosaikesnis, sakydamas, jei bus rasta viską apibendrinanti ir paaiškinanti visatos sukūrimo ir veikimo teorija, tai taps žmogaus proto triumfu ir leis pažinti Dievo mintį. Tokia mintis lyg ir leido manyti, kad mokslininkas pripažįsta Dievo įsikišimą sukuriant visatą.
Todėl naujausioje mokslininko knygoje išdėstytos mintys įpylė alyvos į kito mokslininko, tvirto ateisto, Oksfordo universiteto biologo Richardo Dawkinso ugnį. „Darvinizmas išmetė Dievą iš biologijos, tačiau fizikoje išliko šioks toks neaiškumas. Hawkingas savo knygoje dabar suduoda mirtiną smūgį (coup de grace)“, – apibendrino R.Dawkinsas.
Šį priešiškumą savo mokslo populiarinimo knygoje „Kiek trunka sekundė“ bando paaiškinti ir Lietuvos akademikas profesorius Jonas Grigas. „Paskelbus Č.Darvino „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė“, – knygoje rašo J.Grigas. Šis „šaltasis karas“ užsitęsė iki šių laikų, tačiau džiugu, kad abi pusės stengiasi žengti šiokio tokio suartėjimo link.
Šiandien galima rasti jau nemažai tikinčių mokslininkų, kuriems Bažnyčios pastangos keistis ir priimti modernų mokslą padeda jaustis geriau tarp kolegų. Juk daugybė mokslininkų tikėjo Dievą ir tai nesutrukdė atlikti pačių didžiausių atradimų. Tarkim, Dievą tikėjo ir klasikinę fiziką sukūręs Isaacas Newtonas, ir neapibrėžtumo principą atradęs Werneris Karlas Heisenbergas, ir lazerių tėvas Charlesas Townesas.
Dauguma mokslininkų paprastai stengiasi surasti neutralią žemę tarp mokslo ir religijos, kurioje būtų galima dirbti ir tikėti. Tarkime, paleontologas ir evoliucinės biologijos profesorius Stephenas Jay Gouldas savo knygoje „Rock of Ages“ teigia, kad mokslas ir religija priklauso dviem nepersiklojančioms sritims. Mokslas bando atsakyti į empirinius klausimus, kas yra visata ir kodėl ji veikia būtent taip, o religija aprėpia prasmės ir moralinės vertės klausimus.
„Mokslą ir religinį tikėjimą suvokiu kaip dvi akis – abi jos ieško tiesos. Kaip ir regos atveju, giliau ir tiksliau galiu matyti, kai žiūriu abiem akimis, o ne po vieną“, – apibendrina Johnas Charltonas Polkinghorne’as, Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius bei anglikonų kunigas.