Vyskupo Gintaro Grušo, praeityje matematiko, informatiko, korporacijos IBM darbuotojo, paskyrimas naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu bei inžinerijos mokslus į teologijos studijas iškeitusio jėzuitų kunigo Liongino Virbalo paskyrimas Panevėžio vyskupu ordinaru ne tik sustiprino jų asmeninį autoritetą tarp mokslo elito, bet ir teikia vilčių, kad prasidės kokybiškesnis dialogas tarp Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės, ypač antiklerikališkai nusiteikusios mokslininkų bendruomenės.

Pasaulyje vis labiau įsisiūbuoja vadinamų naujųjų ateistų judėjimas. Rimti mokslo vyrai, daugiausia fizikai, biologai, chemikai, radikaliai neigia Dievą ir tikėjimą. Richardas Dawkinsas, kurio knyga „Dievo iliuzija“ visai neseniai buvo išleista ir lietuvių kalba, Danielis Dennettas, Samas Harrrisas, Stephenas Hawkingas, Christopheris Hitchensas kategoriškai teigia, kad vienintelis patikimas kelias į tiesą yra gamtos mokslai. O šie nieko daugiau, išskyrus materiją, neapčiuopė.
Kita vertus, kasmet po keletą buvusių naujųjų ateistų savo įsitikinimus netikėtai pakeičia. Štai ilgą laiką tikėjimą ir religiją neigęs buvęs žmogaus genomo projekto vadovas Francisas Collinsas, su kolegomis iššifravęs žmogaus mįslę, perėjo į kitą stovyklą ir sėdo rašyti knygos „Dievo kalba“, kuri jau išleista ir lietuvių kalba. Praėjusį pirmadienį į parlamentaro, kardiochirurgijos profesoriaus Arimanto Dumčiaus Vilniuje organizuotą konferenciją „Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajos“ atvykęs praeityje aršus naujasis ateistas Oksfordo universiteto profesorius, molekulinės biologijos daktaras Alisteris McGrathas taip pat prisipažino atradęs Dievą, o buvęs Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius Johnas Polkinghorne’as, dalyvavęs tyrinėjant mažiausią žinomą dalelę kvarką, po ketvirčio amžiaus metė mokslininko karjerą ir tapo anglikonų dvasininku.
Iš tikrųjų buvusių pasaulyje garsių mokslo vyrų, atradusių tikėjimo pasaulį, pavardžių galima prirašyti begalę. Jų atsivertimas artina mokslo ir religijos dialogą. Įdomu, kad Lietuvoje taip pat daugėja teologijos studijas ir kunigystę pasirinkusių praeityje perspektyvių mokslo vyrų.
Todėl buvusio matematiko, informatiko, perspektyvaus verslininko, bažnytinės teisės daktaro, vyskupo G.Grušo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu ir buvusio inžinieriaus, Jėzaus draugijos (kuri ypač akcentuoja išsimokslinimo svarbą) nario kunigo L.Virbalo SJ paskyrimas Panevėžio vyskupu yra vienas tarp dešimties svarbiausių šių metų įvykių tiek tikinčiųjų bendruomenei, tiek mokslo pasauliui.

Tikėjimas nėra tamsumo sinonimas
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, fizikas prof. Jonas Grigas, beje, už savo mokslo veiklą dukart – sovietmečiu ir jau nepriklausomoje Lietuvoje pelnęs valstybines mokslo premijas, mano, kad mokslo žmonių atėjimas į Bažnyčią yra ypač pažangus reiškinys. „Pirmiausia, – pabrėžia profesorius, – atkreipkime dėmesį, kad šįmet naująja Romos katalikų bažnyčios galva tapęs Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio yra chemijos mokslų magistras. Pagaliau žvilgtelėkime į viduramžius – kas buvo mokslo ir žinių židiniai? Ogi vienuolynai, bažnyčios. Jėzuitų ordinas steigė kolegijas ir universitetus tiek Europoje, tiek Amerikoje. Deja, vėliau Bažnyčia ėmėsi represijų prieš mokslą, pradėjo persekioti mokslininkus ir XVII a. mokslo ir Bažnyčios keliai galutinai išsiskyrė. Tuo pat metu Europoje susikūrė pirmosios mokslo draugijos, kurios tapo savotišku savisaugos nuo Bažnyčios persekiojimo institutu. XIX a. tarp mokslo ir tikėjimo buvo nubrėžtos jau labai aiškios ribos. Tiesa, iki Charleso Darwino buvo manoma, kad Kūrėjo buvimas yra įrodytas, o vėliau gausėjo gretos manančiųjų kitaip.“
Bet ar XXI a. moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais, pasak J.Grigo, labai sudėtingas klausimas. Ir tokius klausimus kelti vengia tiek mokslo elitas, tiek Bažnyčios hierarchai. O ir retas lietuvis kunigas stengiasi bendrauti su mokslo žmogumi. „Keista. Nejaugi jie neturi apie ką kalbėtis? – retoriškai klausia profesorius. – Jeigu kunigas per pamokslą sako, kad išsimokslinimas kliudo tikėti Dievą, vadinasi, tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs žmonės. Tuo metu mokslo srityje vyksta stulbinami pokyčiai, kasdien plaukia informacija apie atradimus mikropasaulyje, apie kitokią žmogaus ir visatos sampratą. O religija, deja, stagnuoja.“
Štai JAV nacionalinė mokslų akademija ir JAV mokslo pažangos asociacija sukūrė gausybę projektų dialogui tarp mokslo ir religijos plėsti: Čikagos universitete buvo įsteigtas Religijos ir mokslo centras, o Berklio, Kembridžo ir Prinstono universitetuose – Teologijos ir mokslų centrai. Juose įsteigti nauji profesorių, atsakingų už mokslo ir tikėjimo derinimą, etatai.
„Beje, – tęsia J.Grigas, – yra daug žymių žmonių, kurie neneigia savo dvasinių įsitikinimų. Ko gero, vienas žymiausių – Nobelio premijos laureatas, prestižinio Masačusetso technologijos instituto rektorius, fizikas Charlesas Townesas, knygoje „Kuriant bangas“ net 30 puslapių paskyręs religijos klausimams. Ch.Townesas visą gyvenimą lankėsi bažnyčioje, kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, neprieštaraujančiu šiuolaikiniam mokslui.”
Ch.Townesas, kaip primena J.Grigas, yra radarų kūrėjas, jis taip pat sukūrė pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių – mazerį, vėliau – lazerį, domėjosi infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad visatoje gausu organinės medžiagos. Maža to, Ch.Townesas viešai prisipažino, kad visų šių jo istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis buvo Dievas.
Pagaliau, pasak profesoriaus, derėtų prisiminti genetinio kodo kūrėją F.Collinsą, kuris knygoje „Dievo kalba“ ragina skaityti Dievo kalbą, tai yra tyrinėti gamtą ir visatą, bei derinti tikėjimą prie mokslo žinių.