Vasarį popiežius Benediktas XVI Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru ir tituliniu Sinos vyskupu paskyrė Vilkaviškio vyskupo generalvikarą monsinjorą Arūną Poniškaitį. Šv. Kazimiero dieną jis buvo konsekruotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Artėjant Velykoms naujasis vyskupas sutiko atsakyti į “Veido” klausimus.

VEIDAS: Studijavote Romoje, esate teologijos mokslų daktaras, jauniausias Lietuvos vyskupų konferencijos narys. Koks buvo Jūsų kelias į šias ganytojiškas pareigas?

A.P: Kelias į kunigystę prasidėjo tėvų namuose. Iš vaikystės įstrigo atmintin, kai mama pavargusi grįždavo iš darbo, ir mes visi kalbėdavome rožančių. Bendra malda namuose paliko gilų pėdsaką širdyje. Gal jau tada Dievas kalbino į kunigystę. Nors vaikas būdamas vienu metu norėjau būti vairuotoju, o vėliau mokykloje labai patiko fizika, astronomija. Bet mintis apie kunigystę vis sugrįždavo. Apie ją nesakydavau net tėvams. Vienuoliktoje klasėje nusprendžiau, kad būsiu fizikas, bet jau kitą dieną labai aiškiai pajutau, kad ne, turiu būti kunigas, ir atėjo ramybė. Neabejoju, tai kažką reiškė. Žinoma, Dievas kalba ir per žmones. Labiausiai patraukė vieno kunigo pavyzdys, jo atsidavimas, drąsa sovietiniais metais.

VEIDAS: Esate augziliaras – pirmasis arkivyskupo pagalbininkas, taip pat Sinos titulinis vyskupas. Kokios Jums tenka funkcijos?

A.P.: Kol kas kalbamės, kokios sritys man bus patikėtos rūpinantis visos arkivyskupijos sielovada, administravimu. Turėčiau būti artimiausias arkivyskupo bendradarbis, aptariant įvairiausias aktualijas, priimant žmones, išklausant juos.

Prakalbus apie Sinos titulinę vyskupiją reikėtų pasakyti, kad vyskupams, kurie nėra tiesioginiai kurios nors parapijos ganytojai, paskiriamos titulinės vyskupijos, kadaise gyvavusios, bet vėliau išnykusios. Lietuviams artimesnis pavyzdys būtų Seinų vyskupija, kurios jau nėra. Šiuo metu ten Elko vyskupija. Neseniai Lenkijoje vienas vyskupas gavo Seinų vyskupo titulą. Man gražu, kad tos bažnytinės bendruomenės nepamirštos. Visi tikintieji, kadaise ten gyvenę, dabar gyvena amžinybėje, o jei Sinos vyskupijos šventieji pas viešpatį mane užtaria, esu dėkingas. Sina labiau žinoma Kartaginos pavadinimu. Dabar tose vietose dauguma gyventojų išpažįsta islamą, krikščionių – gal vienas procentas.

VEIDAS: Kalbamės artėjant Velykoms. Jų apeigos nekinta, bet ar galime sakyti, kad kasmet Velykos yra kitokios?

A.P.: Velykos yra tokios pačios tuo požiūriu, kad kas kartą švenčiame tą patį įvykį, iškilusį virš laiko ir erdvės – Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Su prisikėlusiu Jėzumi susitinkame kiekvieną sekmadienį per mišias, asmeninėse maldose. Bet kartą per metus iškilmingai su visa Bažnyčia švenčiame tai, kas yra krikščionių tikėjimo pamatas: Jėzus Kristus dėl mūsų tapo žmogumi, dėl mūsų mirė, bet prisikėlė ir dovanoja mums amžiną gyvenimą. Velykų liturgija apmąstome visą išganymo istoriją, tai paliečia širdį, bet Velykos kasmet kitokios dėl to, kad mes, kaip žmonės, kasmet esame kitokie. Vienam Velykos suteikia džiaugsmo, kitam – paguodos. Kitą kartą žmogus išgyvena dvasinę sausrą, jo nepaliečia išorinis šventinis šurmulys, bet Bažnyčioje, kad ir kokie būtume, einame prie Jėzaus ir ieškome atsakymo į savo klausimus.

VEIDAS: Esate dirbęs su Marijampolės tikėjimo šviesos bendruomene, ateitininkais. Ką, Jūsų nuomone, šiandien gali nuveikti tokios bendruomenės, jaunimo organizacijos?

A.P.: Tikėjimo šviesos bendruomenės visoje Lietuvoje vienija šeimas, kurios augina vaikus, turinčius psichikos negalią, ir jų bičiulius. Mūsų bendravimo programėlė būdavo paprasta, bet labai nuoširdi – melsdavomės, giedodavome, žaisdavome nesudėtingus žaidimus, kartu švęsdavome šventes. Vasarą bendruomenė išvažiuodavo į stovyklą, vasarį – į kasmetinę Šviesos šventę. Taip pat bendraudavau su Marijampolės ateitininkais, stengėmės, kad tas judėjimas neužgestų.

VEIDAS: Tai tik rodo, kad Bažnyčios veikimo laukas yra begalinis?

A.P.: Žmonėms labai reikia supratimo ir gero žodžio. Toks kunigo pašaukimas – pažinti žmones, mylėti juos, skelbti jiems Dievo žodį ir padėti jį suprasti, kad jie turėtų gyvenimo orientyrą. Nusivylimo, depresijos žaizdos visuomenėje tik pabrėžia, kaip svarbu gydyti žmonių širdis. Taip, labai svarbūs atlyginimų, pensijų, įdarbinimo klausimai, bet neretai matome, kad žmonės, kurie tarsi nieko materialaus nestokoja, irgi patiria išbandymų. Taigi žmogui reikia ne tik duonos ir žaidimų.

O Dievo žodis turi būti skelbiamas ne tik kalba, bet ir tikėjimo liudijimu. Ne viską galima išspręsti tik oratoriniais sugebėjimais, daugiau duoda tai, kiek pats gyveni tuo, ką skelbi. Negali Dievo žodį, kaip kokią prekę, įsiūlyti žmogui. Tai neįmanoma. Bet esu matęs gyvenime, kaip žmogų Dievas paliečia, ir net ne visai supranti, kaip tai įvyko. Tavo nuopelnų čia nėra – Dievas turi savo veikimo būdus.

VEIDAS: Iš kur šiuolaikiniam žmogui gauti gebėjimo pasikliauti Dievo pagalba?

A.P.: Į tikėjimą žiūriu kaip į santykį su Dievu, kuris neapsiriboja vien atskirais gyvenimo momentais, per kuriuos tarsi turėčiau įkrauti nusėdusius akumuliatorius. Tikėjimas – bendravimas su Dievu – yra tai, kas lydi nuolat. Žinoma, yra tam tikras krikščionio gyvenimo ritmas – kasdienė malda, sekmadienio mišios, reguliari išpažintis, bet bendravimas su Dievu vyksta ne tik tada. Tiesiog žmogus yra Dievo akivaizdoje, yra jo palaikomas, leidžia į apyvartą jo duotus talentus. Atlikdamas kasdienį darbą jis gali sakyti, kad vykdo savo pašaukimą, ir priimti savo gyvenimą ne kaip atsitiktinį dalyką, o kaip Dievo dovaną.

VEIDAS: Neretai žmogus laiko save praktikuojančiu tikinčiuoju, bet savęs nesieja su jokia bendruomene. Kaip vertinate tokią praktiką?

A.P.: Gal jis nukentėjo nuo kitų bendruomenės narių ir liko nesuprastas? O gal jis toks uždaras, nes nepajėgia gyventi su kitais žmonėmis? “Kas nemyli brolio, kurį mato, tas negali mylėti Dievo, kurio nemato”, – tai žodžiai iš apaštalo Jono laiško.

VEIDAS: Dievą šių dienų žmonės suvokia skirtingai. Ar tai blogai?

A.P.: Turiu gerbti kiekvieno žmogaus pasirinktą kelią, tačiau negaliu tikėjimo dalykų sulyginti su didžiulės parduotuvės prekystaliais. Ateini ir renkiesi, kas patinka: ar tikėti, kad Dievas yra asmuo, ar tikėti, jog tai kažkokia energija, ar sakyti sau, kad Jėzaus nebuvo. Tada tikėjimas netenka orientyrų. Negali numoti ranka, tegul kiekvienas gyvena pagal sąžinę. Ji taip pat turi būti ugdoma.

VEIDAS: Šie metai paskelbti kunigų metais. Koks kunigo vaidmuo šių dienų Lietuvos visuomenėje?

A.P.: Kunigo pareiga, kaip ir visais laikais, yra rūpinimasis žmonių sielovada, Dievo žodžio skelbimas. Bažnyčios dokumentuose kunigui keliami dideli reikalavimai – reikia ir gero žmogiško, ir intelektualinio, ir psichologinio pasirengimo, taip pat reikia bent šiek tiek išmanyti socialinius mokslus, politiką ir apskritai susigaudyti, kas vyksta gyvenime. Tai tik parodo, kad kunigo ugdymosi procesas nepasibaigia seminarijos metais.

VEIDAS: Kovo pradžioje Romoje vyko kongresas kunigų celibato klausimu. Ar tikrasis pašaukimas neeliminuoja šio klausimo?

A.P.: Man patinka mintis, padedanti pačiam susiorientuoti: kiekvienas žmogus pašauktas mylėti, tačiau pašaukimas gali būti realizuojamas įvairiais būdais. Dauguma jį patenkina gyvendami šeimose, puoselėdami tarpusavio meilę, augindami vaikus. Kunigui ar vienuoliui tas kitas asmuo, kuriam atiduodi savo gyvenimą, yra Dievas ir liudijimas visuomenei, kad Dievas – ne abstrakcija, o asmuo. Jis taip gali save realizuoti kaip žmogus, pašauktas mylėti ir būti mylimas. Šis pašaukimas yra stipri jėga. Nerealizuota ji sprogdina, žmogus ima blaškytis ir įvyksta avarijos.

VEIDAS: Lietuvoje nedaug kalbėta apie popiežiaus Benedikto XVI ganytojišką laišką Airijos katalikams dėl seksualinio išnaudojimo. Bažnyčia rodo pavyzdį – nebedangstyti nusikaltimų, atvirai kalbėti apie atsakomybę. Kaip tai turėtų vykti Lietuvoje?

A.P.: Bažnyčia Lietuvoje yra visuotinės Bažnyčios dalis. Kokių nors savitumų nėra ir negali būti. Kaip visoje Bažnyčioje, taip ir Lietuvoje, skelbiami tie patys principai, tie patys Dievo įsakymai galioja kiekvienam žmogui – kunigui ar pasauliečiui. Net jeigu žmogui suteiktas išrišimas, nes jis nuoširdžiai gailisi, tai dar nereiškia, kad jis tampa laisvas nuo atsakomybės.

VEIDAS: Arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis per Kovo 11-osios iškilmes pasakė karčių žodžių apie mūsų visuomenę, apie žeidžiamą žmonių orumą. Gal kartais reikia labiau matomos Bažnyčios pozicijos, kai ji stoja į žeidžiamųjų pusę?

A.P.: Bažnyčios žodis turi būti girdimas. Galvodamas apie Bažnyčios vaidmenį galvoju ne vien apie vyskupų pareiškimus, bet apie konkrečius žmones, kurie, būdami Lietuvos piliečiai, yra ir Bažnyčios nariai, ir stengiasi savo aplinkoje gyventi pagal Evangelijos dvasią, pagal kriščioniškus principus, kad jų aplinkoje būtų daugiau sąžiningumo ir teisingumo. Vyskupų pasisakymai principiniais klausimais irgi yra jų misija, bet vyskupų yra keliolika, o bažnyčios narių – šimtai. Tai yra jėga, galinti keisti visuomenės gyvenimą į gera.