"Veido" archyvas

Santuokų bažnyčioje daugėja, tačiau sąmoningai suvokdami Santuokos sakramento prasmę prie altoriaus žengia vienetai

Šiandien daugelis jaunavedžių bažnyčioje tuokiasi tik sekdami mada ir dėl iškilmingos ceremonijos, o ne tikėdami Santuokos sakramentu.

Sovietmečiu santuoka oficialiai galiojančia buvo pripažįstama tik susituokus civilinės metrikacijos įstaigoje. Dabar galima tuoktis bažnyčioje, santuokų rūmuose, kaimo turizmo sodyboje, ant jūros kranto ar piliakalnio. Svarbu tik paskui įregistruoti santuoką metrikacijos biure.

Kasmet vis daugiau santuokų sudaroma bažnyčioje, deja, skyrybų dėl to nemažėja. Santuokos nutraukiamos ne tik civilinėse bylose, bet ir bažnyčios teisme. Štai Kauno arkivyskupijos tribunolas per metus gauna vidutiniškai 60–70 prašymų paskelbti santuoką negaliojančia. Maždaug pusė jų būna patenkinami.

Nors būsimieji jaunavedžiai privalo išklausyti specialius sužadėtiniams skirtus kursus, kuriuose supažindinami su Santuokos sakramentu ir Bažnyčios mokymu, tačiau sąmoningai Dievo akivaizdoje vienas kitam prisiekia vienetai. Mat ne tikėjimas daugelį atveda prie altoriaus. Ceremonija bažnyčioje dažnai tampa tik iškilmingos šventės dalimi, giminės tradicija, o prasmingi priesaikos žodžiai lieka antrame plane. Neretai jie tariami nesuvokiant tikrosios prasmės, ypač jeigu prieš tai jaunavedžiai pasirašė vedybų sutartį. Mat susitarusi, kaip skirdamasi dalysis turtą, pora prie altoriaus žengia prognozuodama skyrybas. Taip paneigiamas Santuokos sakramentas ir tokia santuoka yra negaliojanti.

Populiarėjančios pagoniškos tuoktuvių apeigos taip pat tarsi paneigia bažnytinę santuoką. Nors jos dažniausiai suvokiamos tik kaip atrakcija, tačiau taip suplakami du skirtingi tikėjimai.

Iš bažnyčios – prie aukuro

Pernai vasarą susituokę Greta ir Linas Svitovičiai iškart po ceremonijos vienoje Vilniaus bažnyčių vyko į Kernavę, kur atliko dar ir pagoniškas apeigas. “Pylėme į ugnį druskos, barstėme grūdus kaip gyvybės simbolį. Mums pakirpo plaukus. Tai labai sena tradicija, reiškianti atsisveikinimą su buvusiu gyvenimu ir padedanti su nauja energija pradėti naują etapą”, – pasakoja Greta.

25-erių metų mergina prisipažįsta, kad jie su vyru nėra nei praktikuojantys katalikai, nei senojo baltų tikėjimo išpažintojai, tačiau norėjo, kad vestuvių diena būtų įspūdinga, ilgam išliktų atmintyje. “Vilniaus santuokų rūmai – seni, dvelkiantys sovietiniu šalčiu, todėl rinkomės ceremoniją bažnyčioje, kuri buvo labai iškilminga ir jaudinanti. Be to, tėvai norėjo, kad mus sutuoktų kunigas. O pagoniškos apeigos buvo įdomios ne tik mums, bet ir svečiams. Nenorėjome tik nusifotografuoti gamtoje ar žaisti visiems žinomus žaidimus. Tad pasirinkome originalesnį variantą”, – aiškina Greta ir priduria nemananti, kad suplakę du tikėjimus juodu sumenkino bažnytinę santuoką. Merginos nuomone, ne Santuokos sakramentas užtikrina šeimyninę laimę, o dviejų žmonių pastangos gyventi santarvėje.

Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis tvirtina, kad įvairios pagoniškos apeigos skatina abejoti bažnytinės santuokos tikrumu. “Jokių papildomų sutarčių, apeigų ar palaiminimų neturėtų būti. Juk santuoka sudaroma arba ne. Trečio varianto negali būti”, – sako Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas.

Nors vyskupai teigia, kad bažnytinė santuoka sustiprina šeimą, vis dėlto šiandien daugeliui svarbiausia surengti įspūdingą šventę svečiams. Inija Trinkūnienė, kartu su vyru, vyriausiuoju Lietuvos kriviu Jonu Trinkūnu, laiminanti poras pagal senojo baltų tikėjimo papročius, pastebi, kad pagoniškos ceremonijos kasmet pageidauja vis daugiau žmonių. Pernai jie sutuokė keturiasdešimt porų, o dėl apeigų ateinančią vasarą jau dabar yra susitarusios kelios dešimtys sužadėtinių.

“Vieni tuokiasi tik pagal senąsias tradicijas, kiti eina ir į bažnyčią. Dažniausiai to pageidauja jaunųjų tėveliai arba vienas iš poros išpažįsta senąjį baltų tikėjimą, o kitas yra katalikas. Dar kitiems atrodo, kad kuo daugiau apeigų, tuo bus tvirtesnė santuoka”, – motyvus tuoktis laikantis senovės baltų tradicijų atskleidžia I.Trinkūnienė.

Moteris neabejoja, kad lietuviams gamta yra svarbi, daugeliui artimas šventumo jausmas, todėl senieji papročiai visus sužavi ir nustebina. “Jie aiškūs, paprasti ir suprantami, todėl nereikia papildomų aiškinimų”, – mano apeigų ansamblio “Kūlgrinda” vadovė.

Kunigas gamtoje sutuokti negali

Vestuvių planuotoja Diana Sugintienė taip pat sako, kad vis daugiau žmonių domisi senaisiais ne tik vestuvių, bet ir krikštynų papročiais. “Tai kaip detalės, suteikiančios šventei išskirtinumo. Nei krikštijantieji vaikus, nei jaunavedžiai nenori išduoti religijos, tik stengiasi sukurti įdomų reginį svečiams. Vis dėlto svarbiausias akcentas yra ceremonija bažnyčioje. 99 proc. porų, kurioms nėra jokių juridinių kliūčių, tuokiasi bažnyčioje. Tačiau pusė iš jų prie altoriaus eina tik dėl iškilmingos ceremonijos”, – teigia aštuonerius metus vestuves organizuojanti moteris.

Net ir nepraktikuojantiems katalikams kunigo palaiminimas bei priesaika Dievo akivaizdoje suteikia tikėjimo, kad sąjunga bus tvirta ir vienintelė gyvenime. To tikrumo pageidauja ir tie, kurie kartą jau tuokėsi bažnyčioje. Tačiau jeigu Bažnyčios tribunolas nepaskelbė santuokos negaliojančia, norintiesiems tuoktis antrą kartą jokios išlygos netaikomos. Kunigas negali net palaiminti tokios sąjungos ar žiedų.

“Toks palaiminimas – tik iliuzija. Jokios galios jis neturi. Kaip ir ceremonija, pavyzdžiui, gamtoje. Santuokos sakramentas gali būti priimamas bažnyčioje arba koplyčioje. Tik išimtiniais atvejais, gavus vyskupo leidimą, kunigas gali sutuokti kitoje vietoje”, – pabrėžia Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas.
Sutuokti ant jūros kranto, piliakalnio ar kaimo turizmo sodyboje, kad santuoka būtų oficialiai galiojanti, gali tik civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai.

“Retai kada pavyksta prikalbinti bažnyčios atstovą atvykti, kai pora tuokiasi gamtoje, nes, pavyzdžiui, bažnyčioje negali, bet nori, kad juos palaimintų kunigas. Daugelis tai vadina spektakliu. Tačiau jaunavedžiams tai rimtas įsipareigojimas, todėl jie norėtų palaiminimo. Ir, žinoma, kunigo dalyvavimas suteikia vestuvėms iškilmingumo”, – sako D.Sugintienė.

Pasak jos, taip pat nemažai keblumų kyla, kai bažnyčioje nori tuoktis skirtingas religijas išpažįstanti pora. “Skirtingo tikėjimo žmonės gali sudaryti santuoką, tačiau tik tuomet, kai vyskupas jiems suteikia leidimą”, – teigia A.Grušas.

Vedybų sutartis panaikina santuoką

Santuoka bažnyčioje tampa spektakliu ir tuomet, kai jaunavedžiai žengia prie altoriaus sudarę vedybų sutartį. Nors jos Lietuvoje populiarėja ir skyrybų atveju gali padėti išvengti ilgų bei brangių teisinių ginčų, tačiau prieštarauja Santuokos sakramentui. “Žmonės, nusprendę tuoktis bažnyčioje, pasižada vienas kitam mylėti be jokių išlygų. Tad prieš santuoką negali būti pateikiamos jokios sąlygos, susijusios su ateitimi. Jeigu sudaroma vedybų sutartis, ji panaikina santuoką. Tokią santuoką Bažnyčios tribunolas gali paskelbti negaliojančia”, – paaiškina Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas A.Peškaitis.

Monsinjoras A.Grušas sako, kad santuoka negaliojančia gali būti pripažinta ir tuomet, kai vienas iš sutuoktinių prisiekė ištikimybę nemylėdamas, pavyzdžiui, tik dėl to, kad pora laukėsi vaikelio, arba nebuvo tinkamai suvokęs savo įsipareigojimų. Negalioja santuoka tarp dviejų asmenų, kurių vienas yra pakrikštytas katalikų bažnyčioje, o kitas nekrikštytas, arba jeigu jau buvo sudaryta santuoka bažnyčioje. Santuoka negaliojančia gali būti pripažinta dėl impotencijos, svainystės, giminystės iki ketvirto laipsnio, šventimų ar vienuolio įžadų. Bažnyčios tribunolas nagrinėja, ar santuoka sudarymo dieną buvo sudaryta galiojamai, ar negaliojamai. Jei buvo nuslėptų priežasčių, santuoka neįvyko jau sudarymo dieną, todėl ji gali būti paskelbta negaliojančia. Tačiau tam įrodyti gali trukti net kelerius metus, nes nagrinėjami moraliniai dalykai, apklausiami draugai ir liudytojai.

Jeigu bažnytinis teismas nepripažįsta, kad santuoka yra negaliojanti, bet žmonės įteisina civilines skyrybas, jie gyvena nuodėmėje. “Į pamaldas gali ateiti, tačiau negalės eiti išpažinties ir priimti komunijos”, – sako A.Peškaitis ir priduria, kad tikinčiam žmogui labai svarbu Santuokos sakramentą priimti sąmoningai, ne dėl gražios ceremonijos ar tradicijų, suvokti, kad tai sprendimas visam gyvenimui. O priesaika mylėti yra duodama ne Dievui, bet kitam žmogui.