Lietuvos maisto gamintojai negailėdami tręšia cheminiais E priedais net ir geriausios kokybės kategorijai priskiriamus produktus.

“Veido” atliktas populiarių maisto produktų tyrimas atskleidė, kad brangiausi gaminiai nebūtinai yra ir geriausi – daug svarbiau, nei į kainą ir prabangią pakuotę, yra žiūrėti į sudėties etiketę.

Be to, galime palaidoti mitus apie tradiciškai švarų ir natūralų lietuvišką maistą – objektyvus produktų sudėties ir skonio vertinimas į geriausių produktų pozicijas iškėlė ispanišką dešrą ir vokišką duoną.

Nėra jokios abejonės, kad žmonija šiandien nebeišsiverstų be cheminių maistinių priedų. Skaičiuojamam, kad tik dėl jų pasaulinės maisto pramonės augimas kasmet siekia apie 10 proc. ir dėl to pavyksta spręsti bado problemas.

Suprantama, į Afriką prancūziško batono nenuveši, jei jis nebus saugiai užkonservuotas ir stabilizuotas, tačiau kam konservantų ir stabilizatorių kišti į dešrą, kurį į Vilnių atkeliauja iš Kėdainių ar Utenos? Tik tam, kad sumažėtų gamintojo išlaidos ir jis galėtų uždirbti didesnį pelną. Žinoma, tai joks nusikaltimas – įstatymai Lietuvoje, kaip ir visoje ES, aiškiai reglamentuoja, koks ir kokių cheminių maisto priedų kiekis yra nepavojingas sveikatai, o kiek tiksliai ir į kokius savo produktus jų dėti, jau sprendžia tik pats gamintojas.

Kaip rodo tos pačios kategorijos produktų palyginimas, ne visi maisto pramonės gamintojai renkasi vienodą kelią: vieni duoną kepa ir dešras vytina be konservantų ir susitaiko su trumpesniu jų galiojimo laiku, o kiti naudojasi vis dar didelės dalies Lietuvos valgytojų nepakankamu reiklumu maisto kokybei. Parduotuvėje abu produktai guli šalia, kainuoja panašiai – jų skirtumai matyti tik mažytėje sudėties lentelėje.

Ne nuodai – kol neįrodyta kitaip

Iš viso Lietuvoje leidžiama naudoti per 300 E raidėmis pažymėtų maisto priedų, tačiau ne visi jie – kontroversiškos sintetinės medžiagos, dėl kurių poveikio žmogaus sveikatai dabar įnirtingai diskutuoja žaibiškos pastarojo šimtmečio maisto pramonės plėtros vaisių jau nebenorintys valgyti vakariečiai. Sąraše – ir tokios kiekvienų namų virtuvėje randamos medžiagos, kaip aktyvioji anglis (E152), krakmolas (E1404) ar soda (E500).

Maisto žaliavomis prekiaujančios bendrovės “SMS-Eligita” direktorė Rasa Sabonienė pabrėžia, kad cheminių maisto priedų naudojimo pramonėje taisyklės Lietuvoje – tokios pat griežtos kaip ir ES, į maisto produktus dedama tik leidžiamų vartoti maisto priedų, o jų kiekiai, atsižvelgiant į galimą poveikį žmonių sveikatai, yra ribojami. “Tačiau vienareikšmio atsakymo, kaip suderinti maisto priedų naudą ir riziką, nėra, šio atsakymo vis dar ieško visų šalių mokslininkai, medikai, mitybos specialistai”, – pripažįsta įmonės vadovė.

Nerimą kelia tai, kad dabar jau apstu pavyzdžių, kai daugelį metų nekenksmingais laikyti sintetiniai priedai vėliau buvo pripažinti gadinančiais sveikatą. Pavyzdžiui, 2007 m. ES po ilgų tyrimų uždraustas naudoti raudoną spalvą produktams suteikiantis dažiklis E128. Iki tol jo buvo dedama į žuvų, vištų pašarą, kol mokslininkai nustatė, kad šis chemikalas didina žmonių regos sutrikimus.

Daug diskusijų kelia ir itin populiarus E621 priedas mononatrio glutamatas – vadinamoji kiniška druska, pagerinanti maisto produktų skonį ir aromatą. Lietuvoje parduodamų maisto produktų sudėtį analizuojančio ir skelbiančio portalo www.sveikasvaikas.lt vienas kūrėjų Linas Šivis sako, kad, pavyzdžiui, Japonijoje šio priedo naudojimas jau daug kur ribojamas, nors vienas pagrindinių, trečdalį pasaulinės glutamato rinkos užimančių gamintojų yra būtent Japonijos kompanija “Ajinomoto”. “Įsivaizduokite, kokio lygio lobistinės kovos vyksta, jei metinė tik šio vieno priedo pardavimo apyvarta siekia 30 mlrd. JAV dolerių ir ką jo gamintojams reikštų prarasti, pavyzdžiui, ES rinką”, – pabrėžia vartotojų švietimo entuziastas.

Beje, sąmoningam ir atsakingam vartotojui nerimą turėtų kelti dar ir faktas, kad leistina E priedų norma apskaičiuojama remiantis poveikiu suaugusiam, vidutiniškai 70 kg sveriančiam žmogui. O juk tą pačią dešrytę ir duonytę iš parduotuvės valgo ir tris kartus menkesni vaikai.

Kauno technologijos universiteto Maisto instituto laboratorijos vedėjas Algirdas Liutkevičius sako, kad naudoti mažiau sintetinių priedų gali tie maisto produktų gamintojai, kurie yra investavę į pažangesnes technologijas, gamybos procese galinčias išpurenti ir surišti medžiagas taip, kad to nebereikės daryti dirbtiniais kėlikliais ir emulsikliais. “Gamintojai konkuruoja rinkos sąlygomis – visi nori parduoti, tačiau kiekvienas renkasi savus būdus patraukliam produktui pagaminti. Nėra kito recepto, kaip tik patiems labai atidžiai domėtis produktų sudėtimi”, – pataria ekspertas.

L.Šivis taip pat mano, kad chemijos gausą kasdieniuose mūsų produktuose gali sumažinti tik mūsų pačių išprusimas ir reiklumas. Jis pateikia pavyzdžių, kaip net to paties pavadinimo maisto prekės vakariečiams gaminamos sveikesnės nei Rytų Europos gyventojams. Pavyzdžiui, to paties sultinio kubeliai, Prancūzijos rinkai gaminami tik iš natūralių ingredientų, Lietuvą jau pasiekia papildyti E621 druskyte, o viena Lietuvoje populiaraus užsienietiško majonezo rūšis mums gaminama su citrinos rūgštimi, o štai britams ji gardinama natūraliomis citrinų sultimis.