Nesvarbu, ar kiti Seimo rinkimai įvyks anksčiau, ar kadencijai pasibaigus, esminis klausimas – kokie jie bus. Jei į kitą Seimą pateks penkios šešios partijos, o arenoje sėkmingai pasirodys dar vienas naujas atsitiktinis darinys, politinis chaosas tęsis.

Galbūt Lietuvos žmonės prie tokios situacijos pamažu pripras ir intrigos bei skandalai taps nuolatiniu parlamentinio gyvenimo palydovu, kaip pasiteisinimą nurodant kurią nors nedidelę Vakarų Europos valstybę, tačiau, mano įsitikinimu, mūsų geopolitinėje aplinkoje, kai nestabilu net senosiose ES valstybėse, tai sukels liūdnų pasekmių.

Rusijos, kurios visai ne marginalinį požiūrį į Lietuvą (dar ciniškesnį – į Latviją ir Estiją) dėsto Kremliaus ideologas A.Duginas (keista, kad su šio Eurazijos koncepcijos propaguotojo, turinčio gausybę sekėjų, Lietuvos visuomenė susipažįsta tik praėjus 15 metų nuo jo „iškilimo”), pašonėje reikalinga ypač stabili politinė padėtis. Tokią gali palaikyti tiktai dvipartinė politinė sistema. Daugiapartiškumas Lietuvoje nepateisino lūkesčių.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Naujos partijos atveda į Seimą naujų žmonių, bet ne idėjų. Ir dar pilną krepšį politinių žaidimų.

Manieringai ir dažnai šokiruojama forma naujosios partijos pakartojo, kas jau ne kartą buvo išsakyta konservatorių, krikščionių demokratų ar socialdemokratų programose.

Savo komentare „Lietuvos rytui“ Mečys Laurinkus teigia, kad maždaug 99 proc. rinkėjų net smarkiai kankinami negalėtų pasakyti, kuo viena Lietuvos liberalų partija skiriasi nuo kitos. Nebent, kad jų vasaros stovyklos rengiamos skirtingose vietose.

Užtat net plika akimi matyti skirtingos politinių intrigų mokyklos. Jomis apraizgyta visa dabartinė mūsų valstybės politinė sistema.

Šios raizgalynės nebeįmanoma išnarplioti, galima tik nukirsti sukuriant dvipartinę sistemą. Savaime suprantama, tokios sistemos neįmanoma sukurti rezoliucijomis ar Vyriausybės nutarimais, nesuvokiant, kokia yra situacija visuomenėje.

Kuriantis partijoms pirmieji santalkos keliu pasuko socialdemokratai. Vis labiau aižėjant Sąjūdžiui, tai buvo nauja ir sulaukė gyventojų pritarimo. Visas prielaidas žengti pramintu keliu jie turi ir dabar, nes Darbo partija nuo socialdemokratų skiriasi tik V.Uspaskichu.

Jeigu socialdemokratai iki kitų Seimo rinkimų nepadarys rimtų klaidų ir nepradės priešintis pirmalaikiams rinkimams, kai juos maždaug kitų metų rudenį ims siūlyti valdančioji koalicija, jie galėtų įgyti ryškią persvarą Seime ir taip žengti pirmąjį žingsnį iš chaoso.

Tačiau dešinės vienijimasis gali užtrukti ilgiau nei „kelionė per kopas”. Pradinis partijos vadovo A.Kubiliaus planas atrodė patrauklus – Prancūzijos prezidento N.Sarkozy pavyzdžiu jungti net kraštutinius dešiniuosius ir euroskeptikus, matyt, tikintis, kad jie pakeis nuomonę.

Didžiausiai dešiniajai partijai tai yra rimtas išbandymas. Jeigu konservatoriai nesuras idėjinio pamato, ant kurio galėtų pakviesti ir kitus, procesas taps nevaldomas ir nuves visiško subyrėjimo link.

Neatskiriama konservatorių istorijos dalis yra G.Vagnorius. Jo pastangomis sukurta Tėvynės sąjungos struktūra. Skirtumas tarp A.Kubiliaus ir G.Vagnoriaus taip pat nedidelis – G.Vagnorius tik profesionaliau supranta ekonomiką ir valstybės valdymą.

Vis dėlto liberalai dešiniosioms partijoms yra vienintelis tiltas su į politiką ateinančiu jaunimu.

Tiek istoriškai, tiek pagal dabartines visuomenės nuostatas integruota dešinė galėtų tapti didesne partija už socialdemokratus, bet individualizmas, neadekvatus tikrovei išskirtinumo suvokimas ir polinkis į saviizoliaciją dar ilgai kaišios koją.

Demokratinėse šalyse dešinei visada sunkiau sekasi įveikti vidinį susiskaldymą. Bet politikų pastangas vienytis visuomenė visada įvertina teigiamai.

Ispanijoje po F.Franco diktatūros žlugimo susikūrė apie 90 partijų, dabar liko du – dešinės ir kairės – blokai, kurie pakaitomis įstojus į ES išvedė šalį iš viduramžių.

Baigdamas M .Laurinkus dar išvadą: „Dvipartinė sistema nebūtinai lemia ekonomikos pažangą, tačiau priimantieji sprendimus negali suversti bėdos koalicijos partneriams. Ji palengvina pasirinkimą žmonėms, pripratina tautą prie pastovių idėjų, aiškesnė tampa užsienio ir vidaus politika ir, svarbiausia, tai stabilizuoja politinę padėtį net sunkiausių išbandymų metu“