Kruvinos kautynės Irako miestų gatvėse, naujojo Irako ir Baltųjų rūmų politinės vingrybės, amerikiečių klaidos okupavus Iraką 2003 m. – visa tai knygoje “Be tikrosios garbės” perteikiama lengvu ir elegantišku stiliumi. Šią knygą jau galima rasti Lietuvos knygynuose, o “Veide” pateikiame ištrauką iš šio kūrinilo.

Visi amerikiečių generolai – Abizaidas, Sančesas, Konvėjus ir Metisas – troško kautynėms Faludžoje suteikti irakietišką išvaizdą. Irakiečiai 2/1 batalione buvo specialiųjų pajėgų kariai ir negalėjo ilgam pasilikti mieste. Todėl vykti į Faludžą įsakyta naujosios Irako armijos 2-ajam irakiečių batalionui, stovėjusiam į šiaurę nuo Bagdado. <…>
<…> Metisui paprašius Irako karių, patarėjai manė, kad 2-asis batalionas pasirengęs. Vyresnysis patarėjas majoras Deividas Leinas (David Lane) sraigtasparniu atskrido į Tūlano vadavietę. Leinas patikino pulko štabą, kad jo irakiečiai gali imtis paprastų pareigų, kaip antai reguliuoti eismą ir organizuoti tūkstančius iš miesto bėgančių civilių gyventojų. Leinui derinant veiksmus su pulku, 2-asis batalionas susipakavo mantą. Balandžio 5-ąją Irako kareiviai ir devyni amerikiečių patarėjai, lydimi keturių Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų „hamvių“, išsirengė penkių valandų kelionei į pietus.
Palikęs stovyklą, konvojus iš pradžių neblogai pasistūmėjo, nes keliuose sutiko nedaug civilinių automobilių. Daug kur virė kautynės. Sunitų sukilėliai grūmėsi Faludžoje, Bagdado lūšnynų rajonuose Sadrui ištikima šiitų milicija kėlė riaušes. Televizijos stotys rodė susirėmimus ir minias keliolikoje miestų ir kaimų. Tūkstančiai bedarbių, susirinkusių turgaus aikštėse, murmėdavo tarp savęs, plito bendras nepasitenkinimas ir įtampa.
Šiauriniame Bagdado priemiestyje automagistralė susiaurėjo iki keturių juostų. Bet kaip sustatyti automobiliai privertė karinį transportą lėtai šliaužti viena vora. Apskurusiose parduotuvėse ir priešais dviaukščius fasadus abiejose kelio pusėse grumdėsi minios vyrų, niūriai spoksančių į Irako kareivius. Irako karininkai nervinosi, rėkavo, kad suirzę žiūrovai trauktųsi iš kelio ir leistų konvojui pravažiuoti.
Konvojui sustojus, amerikiečių patarėjai, sėdėję po du atskiruose sunkvežimiuose, sunerimo. Priešakinio „hamvio“ vairuotojas šaukė sunkvežimio vairuotojui, kad tas neblokuotų kelio. Ridendami statines ir akmenis, į gatves pasipylė vyrai. Ketvirtame sunkvežimyje važiavęs Garsija per radiją suriko:
– Apvažiuok tą sunkvežimį! Spausk viduriu gatvės! Nešdinamės iš čia, greičiau!
Per vėlu. Nuo parduotuvių stogų prapliupo AK šūviai, minia pasklido ir išsilakstė, ieškodama prieglobsčio parduotuvėse ir nerdama į skersgatvius. Veikdami be įsakymo, keli irakiečių kariai iššoko iš atvirų sunkvežimių ir atidengė netvarkingą ugnį. Prie jų prisijungė daugiau kareivių. Pasipylė šūviai. Garsija išvydo skersgatvių galuose besiburiančius vyrus su AK ir RPG rankose. Netrukus sukilėliai užsiropštė ant plokščių stogų, prislinko ir, iškišę šautuvų vamzdžius per kraštą, ėmė netvarkingai pilti papliūpomis. Irako kareiviai lygiai taip nedrausmingai irgi pliekė į visas puses. Akivaizdu, kad nei vienai, nei kitai pusei niekas nevadovavo, būreliai jaunų vyrų tiesiog pleškino vieni į kitus. Minios plūdo artyn kaip moskitų ordos.
Garsija pamanė, kad situacija absurdiška, bet mirtinai pavojinga.
– Nutraukt ugnį! Atgal į sunkvežimius! – sustaugė jis. – Nutraukt ugnį! Judinkitės, judinkitės!
Nutįsęs kelyje per pusantro kilometro ir susimaišęs su civiliniu transportu, konvojus suiro. Kuopoms vadovaujantys Irako karininkai bejėgiškai dairėsi, negebėdami imtis veiksmų, laukdami įsakymų iš viršaus. Tai vienur, tai kitur mašinų voroje jūrų pėstininkų puskarininkiai staugė ant kareivių, tempdami juos atgal į sunkvežimius, rėkė kiekvienam, kad liptų į transportą ir nešdintųsi iš čia.
Vyresnysis patarėjas majoras Krisas Deivisas (Chris Daves) važiavo šeštame sunkvežimyje. Visiškai sustojus ir šaudymui ėmus stiprėti, Deivisas nubėgo prie pirmo sunkvežimio. Ten surado Irako bataliono vadą, galingo šeicho sūnėną, besiginčijantį su didėjančia minia. „Tai beprotiška, – pagalvojo Deivisas, – niekada nevalia sustabdyti konvojaus naikinamojoje zonoje, jau nekalbant apie debatus su vietiniais.“ Bataliono vertėjai pabėgo, bet Deivisui pakako vos kelių akimirkų iš rankų mostų ir tiradų suprasti, kad minia reikalauja atiduoti jai amerikiečių patarėjus. Bataliono vadas atsisakinėdamas purtė galvą, energingai aiškindamas savo poziciją. Deivisas sugriebė jam už peties:
– Eime, eime!
Bataliono vadas apsidairė, tartum pirmą kartą pamatydamas laukinę sceną. Kol ginčijosi su viena grupe, vos už kelių šimtų metrų gatvėje virė susišaudymas. Jam įšokus į „hamvį“, Irako kareiviai irgi sulipo atgal į sunkvežimius, ir konvojus lėtai pajudėjo pirmyn.
Prasidėjus šaudymui, Garsijos sunkvežimio vairuotojas nėrė lauk ir pabėgo. Garsija pamatė, kad kiti sunkvežimiai išvyksta. AK pyškėjimas artėjo prie jo sunkvežimio. Irakiečiams ant stogo virš jo galvos aklai pleškinant, aplink žvangėjo ant šaligatvio krintančios tūtelės. Garsija pastebėjo štabo seržantą Džonį Maknaitą (Johnny McKnight), vienu kvartalu toliau nuo jo mėginantį suformuoti paramos ugnimi grupę.
– Čionai! – riktelėjo Garsija, rodydamas į likimo valiai paliktą sunkvežimį. – Vairuosi tu! Hadžiai sugrįš, kai pamatys, kad išvykstame. Čia negalima likti!
Maknaitas atskuodė prie Hyundai sunkvežimio vis dar veikiančiu varikliu. Kaip Garsija spėjo, Irako kareiviai nusekė paskui ir, šaudydami į visas puses, ėmė ropštis į kėbulą. Sunkvežimis trūktelėjo ir šoktelėjo priekin. Maknaitas nesistengė junginėti pavarų. Sėdėdamas greta Maknaito, Garsija matė iš langų ir išilgai stogų kyšančius automatų vamzdžius. Parduotuvių savininkai irgi prisijungė. Šoninėmis gatvėmis dūmė minios vyrų, jie mėgino susirasti ugnies pozicijas pirma sunkvežimio. Pro šalį, lydimas dar vieno, į kitą konvojaus galą prašvilpė JAV sausumos pajėgų „hamvis“. Kulkosvaidininkas pamojo, kad Maknaitas padidintų greitį.
Maknaito raginti nereikėjo. Jam iš dešinės barzdoti vyrai į kelią rideno statines. Vieni berniukai svaidė akmenis, kiti susigūžę tūnojo pakelės griovyje, kažką kaišiodami po sunkvežimio padangomis. Maknaitui sudilgčiojo pakaušį pagalvojus, kad tai galėtų būti granatos. Tada pastebėjo, kad jie ten mestelėdavo nedidelius akmenėlius žaisdami kažkokį žaidimą.
Iš skersgatvio išnėrė pikapas ir staigiai priešais sustojo. Maknaitas suktelėjo į kairę, atšoko nuo dviejų stovinčių automobilių, vėl suvaldė sunkvežimį ir nulėkė apžergęs purviną vidurio liniją. Vyrai mėtė ant kelio akmenis, betono gabalus ir metalo fragmentus. Kiti šaudė.
Kulka suaižė vairuotojo veidrodėlį šalia Maknaito peties. Kita perskrodė priekinį stiklą. Maknaitas meldėsi. Priešais didelis melsvas sunkvežimis, kokiais į turgų paprastai gabenami galvijai, blokavo dvi eismo juostas. Paskuigalis degė, tankūs juodi dūmai virto į dangų. Maknaitui dundant pro šalį, keli vyrai ant sunkvežimio kaip tik šliūkštelėjo kibirą degalų. Juos, regis, labiau domino jų asmeninis laužas, o ne konvojus.
Scena nepriminė karinių veiksmų, veikiau beprotnamį. Vieni Sadro rėmėjai iš šiitų milicijos šaudė į amerikiečius, kiti – į Irako kareivius, iš kurių pusė irgi buvo šiitai. Vieni parduotuvių savininkai rypavo dėl jų parduotuvėms padarytos žalos, kiti, pačiupę AK, pleškino į nieką. Lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai buvo lamdomi, daužomi, padeginėjami. Berniukai, svaidydami akmenis, juokėsi ir šokavo aplink tarsi per karnavalą. Maknaitas spaudė iš paskutiniųjų, vis išvysdamas keistų vaizdų, kaip antai vyrą, kuris su AK rankoje mojuodamas ir šypsodamasis bėgo sunkvežimio link. Maknaitas negalėjo pasakyti, ko tas norėjo – padėti jam ar nužudyti.
Konvojui prireikė valandos išsiraityti iš sangrūdos ir beprotnamio. Kaip plieno rutuliukai automatiniame pinbole, sunkvežimiai daužėsi į lengvuosius automobilius ir vidurio tvorelę, šokčiojo per akmenis ir betono gabalus. Vyrai senais darbiniais marškiniais ir apsmukusiomis kelnėmis išbėgdavo iš skersgatvių, pašaudydavo nuo klubo ir vėl nerdavo atgal. Jūrų pėstininkai nepamatė nė vieno iš organizuotų fedajinų, vilkinčių juodomis nindzių uniformomis, tik paprastus bedarbius Irako vyrus, apimtus siautulio, kurio nė vienas iš jų nebūtų įstengęs paaiškinti. Garsijai įsiminė vienas vyras, stovėjęs skersgatvyje ir iš dviejų pistoletų, po vieną kiekvienoje rankoje, tvatinęs tiesiai į orą.
Iškilus grėsmei, kad konvojus bus sutriuškintas vien mase, atskriejo du Apache sraigtasparniai, ir minia puolė slėptis į pastatus. Konvojus galiausiai ištrūko iš nedidelių gatvės siaubų, pavažiavo kelis kilometrus tuščia magistrale, tada sustojo plačiu gynybiniu žiedu persigrupuoti…

Bing West

Apie knygą
Bingo Westo knygoje “Be tikrosios garbės. Mūšis dėl Faludžos 2004″ prieš skaitytojo akis įspūdingai atsiskleidžia dvidešimt mėnesių trukusio mūšio dėl Faludžos 2003–2004 m. Irake panorama. Autorius jūrų pėstininkų karininku tarnavo Vietname, buvo Ronaldo Reagano gynybos sekretoriaus padėjėjas. Klasika tapo jo knyga apie karą Vietname „Kaimas” (The Village). Šiuo metu autorius jau yra išleidęs kelias knygas apie karus Irake ir Afganistane. Šioje knygoje pateikiamas įtemptas siužetinis audinys, nuaustas iš šimtų pokalbių su kovos veiksmuose dalyvavusiais kariais ir paties autoriaus įspūdžių, sukauptų ilgą laiką būnant Irake priešakinėse linijose.