Beatričė Kleizaitė-Vasaris vėl stebina, žavi, įkvepia ir net provokuoja reikšmingiems ir gražiems darbams. Tiesa, tuoj išsigina: sako, kad tai ne ji, tai – angelų darbeliai.

Prieš dešimtį dienų po visą Lietuvą nuvilnijo žinia, kad Anykščiuose atidaromas pirmasis Rytų Europoje Angelų muziejus, kurio ekspozicijai pirmąjį šimtą kūrinių dovanojo mecenatė, kultūrininkė, kolekcininkė, visuomenininkė nenuilstančioji Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Moteris, kurią, regis, pažįsta visa Lietuva. Tad ir į muziejaus atidarymą pasveikinti mecenatės suplaukė daugybė žmonių.

Kai kas atskubėjo su savo dovanojamu angelu, be jokių išlygų ar abejonių atsiliepdami į moters kvietimą kartu kurti muziejų. Ar gali būti kitaip? Juk Beatričė, 1989-aisiais po ilgų emigracijos metų grįžusi gyventi į Lietuvą, ypatingu būdu įsiliejo į mūsų kultūrinį gyvenimą. Be skambių pamokymų, kaip derėtų gyventi ir kurti laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, be deklaracijų apie savo karštą meilę Tėvynei. Ji ramiai, niekieno neraginama daro tai, kas jai atrodo svarbiausia: į Lietuvą jau atvežė tūkstančius Amerikos lietuvių dailininkų kūrinių, vadovavo projektui Katedros aikštėje Vilniuje statant Vytauto Kašubos (1915–1997) paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, parašė ir išleido unikalias didelės išliekamosios vertės knygas “Lietuvių menininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse” (2004), “Albinas Elskus. Grožio ir vizijos dailininkas” (2009). Ir tai tik pagrindiniai, ryškiausi aktyvios visuomenininkės darbai.

Tik menas, jokių makaronų!

Kada ir kaip į moters gyvenimą pradėjo plaukti angelai, ėmė rastis kolekcija? “1989-aisiais “Šiaurės Atėnuose” pirmą kartą po 50 metų tylos pasirodė straipsnis apie religiją – mudvi su Jurga Ivanauskaite prabilome apie angelus, – prisimena B.Kleizaitė-Vasaris. – Iš savo patirties tame interviu įvairių dalykų pripasakojau. Po to pokalbio Jurga man atnešė dovanų Jono Daniliausko tapytą, dar nenudžiūvusiais dažais paveikslą “Angelas, suklupęs prieš moterį”. Įsivaizduojat? Ne moteris klūpi prieš angelą, o angelas ant kelių?! Antrasis angelas atkeliavo iš Molėtų: medžio drožėjas, mane pažinęs iš interviu, išdrožė nuostabų angelą. Trečiasis darbas – senoji liaudies skulptūrėlė, ją padovanojo kunigas Česlovas Degutis – tuometis Kulių klebonas”.

Po to angelai ėmė skriste skristi – juos dovanojo draugai, pažįstami menininkai. Moteris pasakoja, kad rinkti kolekciją jai ypač daug padėjo kaunietis kolekcininkas architektas habil. dr. Algimantas Miškinis. Jis antikvaruose ieškodavo senųjų liaudies meno skulptūrėlių ir jas perleisdavo Beatričei, kuri buvo pasišovusi rinkti tik senojo liaudies meno kūrinius. Ketinimą praplėtė, kai Leonardas Gutauskas padovanojo mėlynąjį angelą – paveikslą “Kalėdų rytas”.

Šiandien Angelų muziejuje galima pamatyti ir šį L.Gutausko kūrinį, ir Vytauto Igno, Aloyzo Stasiulevičiaus, Rimo Bičiūno, Ramunės Vėliuvienės, Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės, kitų autorių paveikslų, Astos Vasiliauskaitės skulptūrėlių, net J.Ivanauskaitės ištapytą butelį “Beatričės angelai”. Yra ir pripažintų liaudies meistrų – Liudviko Ivaškevičiaus, Roberto Matiuko, kitų kūrėjų darbų. Dar yra angelų, atkeliavusių iš užsienio, bet jie, pasak B.Kleizaitės-Vasaris, nėra išskirtiniai meno kūriniai – tik supažindina, papildo lietuviškų angelų būrį.

Beje, jau per muziejaus atidarymą buvo akivaizdu, kad labai greitai angelai nebeišsiteks jiems skirtose patalpose. Kolekcijos sudarytoja nuramina: kai Sakralinio meno centro salėje bus nukabinta dabar veikianti paroda, į dar didesnę erdvę įžengs skulptoriaus Stanislovo Kuzmos, kitų menininkų, pažadėjusių savo kūrinių, angelai.

O ar žmonės, atsiliepę į moters skatinimą prisidėti prie muziejaus kūrimo, nesuneš kičo, menkaverčių darbų? “Yra toks pavojus, – sutinka B.Kleizaitė-Vasaris. – Viena ponia jau pasidžiaugė, kad iš veltinio angelus daro… Bet tikiuosi, kad muziejaus darbuotojos turės saiko ir proto. Joms kuo griežčiausiai pasakyta, kad turi būti originalūs menininkų kūriniai, tautodailininkų darbai, senojo meno pavyzdžiai. Ypatingi eksponatai. Be jokių megztinių, veltinių ar makaronų! Užtenka, kad Amerikoje yra toks kičinis angelų muziejus. Ten tikrai yra angelų net iš makaronų”.

"Veido" archyvas

Anykštėnai džiaugiasi, kad jų mieste atidarytas unikalus muziejus. Bet kodėl Kaune gimusi, o dabar Vilniuje gyvenanti B.Kleizaitė-Vasaris savo kolekciją padovanojo ne kuriam didžiajam Lietuvos miestui, o Anykščiams?

“Tai ne mano, tai angelų pasirinkimas, – aiškina kolekcininkė. – Aš visai nesvajojau apie muziejų. Bet atvažiavo Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius pažiūrėti mano meno kolekcijos, pamatė angelus… Net nenujaučiau, kad mano angelai įkvėps anykštėnus steigti muziejų. Tik prieš porą mėnesių sužinojau. Pamaniau: jei angelai nori, tegul skrenda į Anykščius. Miestas – vidury Lietuvos. Iš ten jie gali savo palaimą ir meilę skleisti ratilais po visą Lietuvą”.

Iki Kauno, garsėjančio Velnių muziejumi? “Man nepatinka pati idėja turėti mieste Velnių muziejų. Iš principo vengiu tokių vietų. Man tai svetima”, – nukerta B.Kleizaitė-Vasaris.

Tačiau noriai pasakoja apie V.Kašubos “Vilniaus angelą”. Nedaugelis žino, kad pastačius paminklą kunigaikščiui Gediminui visa to projekto komanda ėmėsi kito sumanymo – ketino padovanoti sostinei angelą. Net vieta Subačiaus gatvėje buvo numatyta, architektas Augis Gučas jau rengė projektą. Tačiau žiemą, kai B.Kleizaitė-Vasaris viešėjo pas dukrą, ją pasiekė to meto vyriausiosios Vilniaus architektės Dalijos Rudytės, dirbusios ir prie Gedimino paminklo, ir prie naujojo projekto, klausimas: ką daryti? Jauni žmonės nori Užupyje išsikelti angelą. “Jeigu jauni žmonės Lietuvoje nori turėti angelą, – leiskit, tegul tik stato, – atsakiau. – Taip mano mėgstamas V.Kašubos “Vilniaus angelas” pasitraukė į šalį”.

Lietuvių autoriai – žiūrovams

Dar 1989 m. per blokadą B.Kleizaitė-Vasaris į Lietuvą iš JAV atgabeno pirmuosius 150 Adomo Galdiko darbų ir perdavė juos Lietuvos dailės muziejui. Šiandien į gimtinę sugrąžinta tūkstančiai išeivijos menininkų kūrinių – tai A.Galdiko, V.Kašubos, V.Igno, A.Elskaus, Viktoro Vizgirdos, kitų lietuvių autorių kūrybos palikimas. Šias vertybes saugo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvių išeivijos institutas, Žemaičių muziejus “Alka”. Puiku? Ne visai.

B.Kleizaitė-Vasaris neslepia apmaudo, kad šių iškilių menininkų darbų nuolatinei ekspozicijai surengti iki šiol Vilniuje taip ir neatsirado vietos. Kūriniai tūno muziejų fonduose, laukdami gal kokio jubiliejaus ar kitos progos. “Ir aš labai daug gerų paveikslų turiu. Norėčiau, kad žmonės juos matytų, – sako moteris. – Dar su buvusiu Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku kalbėjome, kad reikia įkurti Vilniaus galeriją. Ketinau dovanoti savo meno kolekciją. Ją, neabejoju, savo darbais mielai papildytų Lietuvoje aktyviai kuriantys menininkai. Net vieta galerijai buvo numatyta. Bet tą namą pardavė, nes savivaldybei reikėjo pinigų savo naujajam pastatui”.

Moteris numoja ranka. Belieka pasvajoti, kaip šiandien būtų smagu pasisukioti, pavyzdžiui, tarp V.Igno darbų. “Anykščiuose jie bus! – patikina B.Kleizaitė-Vasaris. – Kaip miražą matau lietuvių dailininkų galeriją”. Nusijuokia ir patikslina, kad ši idėja – visai ne miražas. Vieta numatyta dvarelyje ant Šventosios upės kranto.

Kas Jūs, Beatriče?

"Veido" archyvas

Pirmojo savo kolekcijos angelo – J.Ivanauskaitės dovanoto J.Daniliausko tapyto kūrinio – B.Kleizaitė-Vasaris negali niekam, net Angelų muziejui dovanoti

B.Kleizaitė-Vasaris 1941–1944 m. studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravusi iš Lietuvos, 1945–1948 m. Italijoje tęsė menų studijas (tuo metu dirbo ir Lietuvos pasiuntinybėje Romoje Stasio Lozoraičio asmenine sekretore), vėliau gyveno Argentinoje, Kanadoje, JAV. Teatralė režisavo savo suburtos lietuvių trupės Bostone (JAV) spektaklius, įvairiomis temomis rašė lietuvių išeivijos spaudoje. Tačiau iš teatro neišgyveno. Teko darbuotis “dėl duonos su druska”. Baigusi bibliotekininkystės mokslus, dirbo bibliotekose, pedagoge. Grįžus į Lietuvą atsiskleidė dar galybė moters talentų.

O kokia veikla artimiausia? “Kai manęs to paklausė Amerikos žurnalistas, atsakiau, kad iš visų mano profesijų ir veiklų man smagiausia būti motina!” – sako pašnekovė. Apgailestauja, kad nei Ispanijoje gyvenantiems menininkams sūnui Vytautui ir dukrai Ramunei, nei dukrai pedagogei Dovilei, gyvenančiai JAV, nepavyko atvykti į Angelų muziejaus atidarymą. Bet atvyks – gal dar šią vasarą, gal su šeimomis.
Ar vaikai subars, kad mama, užuot pailsėjusi, vis imasi naujų darbų? “Ne, nepriekaištaus. Žino, kad kitaip nebus. Kol dirbu – gyvenu. Nemokėčiau gyventi nieko neveikdama”, – sako B.Kleizaitė-Vasaris.
Gal laukti atsiminimų knygos, tarkime, apie darbą Romoje su S.Lozoraičiu? “Tai buvo ypatingos kultūros žmogus, atlaidus net jį žeidžiantiems. Ir mane mokė: “Panele Kleizaite, atsiminkit ant visados: visada nešiokite baltas pirštinaites. Kad nesusiteptumėte”, – prisimena moteris. – Ne kartą įsitikinau, kad gyvenime viskas labai paprasta: tereikia būti atviram su žmonėmis ir siekti savo tikslo. Dar žinau, kad mane saugo angelai. Todėl rašau ne memuarus, o angelologiją. Tai vėl bus didelė, stora, ne mažiau kaip 2 kg sversianti knyga. Viskas apie angelus!”

"Veido" archyvas