Socialiai bene pažeidžiamiausia visuomenės dalis – bedarbiai šiandien viešojoje erdvėje vadinami tinginiais ir veltėdžiais, nes esą, užuot dirbę, verčiau renkasi pašalpas. Bet labai dažnai tokie vertinimai prasilenkia su tikrove ir labai žeidžia bedarbius.

Stereotipas. esą bedarbiai yra tinginiai, krinta ant visų 14,8 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų, kurie šiuo metu neturi darbo. Jų, Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugsėjo 1 d. buvo beveik 320 tūkst. Iš jų 16 proc. gauna nedarbo išmokas, o 34 proc. yra ilgalaikiai bedarbiai. Pasak “Veido” pašnekovų, ilgalaikio bedarbio statuso pasirodymas darbo biržos sąrašuose ir gyvenimo aprašyme tarsi signalizuoja darbdaviams, kad žmogus prarado profesinius ir socialinius gebėjimus.

Bedarbiai nėra tinginiai

“Aš ne toks, aš darbą turiu”, – sako “Veido” pašnekovas I.Morkūnas, po aštuonis mėnesius trukusių darbo paieškų prieš mėnesį įsidarbinęs vairuotoju ekspeditoriumi. Prieš tai dirbęs gamybos vadovu jau bankrutavusioje langų gamykloje, šiandien vyras sako, kad geriau dirbti mažiau kvalifikuotą darbą, nei darbo visai neturėti. “Darbo ieškojau visais įmanomais būdais – kreipiausi tiesiogiai į mane dominančias kompanijas, teiravausi pažįstamų, skelbiausi skelbimuose, pats per dieną išsiųsdavau po kelis gyvenimo aprašymus. Tiesa, oficialaus bedarbio statuso neturėjau, nes turiu jaunojo ūkininko pažymėjimą ir kelių hektarų iš senelio paveldėtą žemės sklypą, todėl ir nedarbo išmokos negavau. Žinoma, buvo apmaudu, nes dirbdamas visus mokesčius sąžiningai mokėjau”, – pasakojo pašnekovas.

Kalbėdamas apie darbo paieškos tendencijas jis atkreipė dėmesį, kad po kurio laiko darbdaviai pradeda skaičiuoti, per kiek mėnesių pretendentui nepavyko susirasti darbą. Jeigu paieškos viršija tris mėnesius, manoma, kad nemokėjai savęs parduoti, taigi neva esi prastas specialistas.

“Manau, kad dabar, tegul ir kilnodamas dėžes, atsikračiau veltėdžio bedarbio etiketės ir lengviau susirasiu geresnį darbą, nei prieš tai intensyviai jo ieškojau sėdėdamas namie ant sofos”, – įsitikinęs jis.

Kita “Veido” pašnekovė R.Kairienė spalio mėnesį nedarbingumo pašalpą gaus paskutinį kartą. Dar neseniai bedarbis buvo ir jos vyras, tačiau jis jau įsidarbino, bet, pasak moters, tik dėl to, kad ieškoti geresnių darbo sąlygų būtų lengviau, nes jo gaunamos algos neužteks net mokesčiams už butą susimokėti.

“Dabar darbdaviai nori, kad žmogus dirbtų daug už kiek įmanoma mažesnį atlygį. Kasdien dvi tris valandas skirdama naujų darbo skelbimų peržiūrai ir gyvenimo aprašymų siuntimui pastebėjau, kad kai kurios įmonės nuolat ieško darbuotojų – peršasi mintis, kad darbuotojų kaita susijusi su kažkokiomis neįmanomomis dirbti sąlygomis. Pati esu buvusi keliose atrankose ir laimėjusi du darbo konkursus, bet dirbti už minimumą dvylika valandų per parą atsisakiau vien dėl to, kad auginant du mažamečius vaikus išeiti į tokį darbą kainuotų daugiau, nei likti namie. Jei ne vaikai, su vyru seniai būtume emigravę”, – pasakojo viltį įsidarbinti beprarandanti moteris.

Aukštesnįjį medicininį ir aukštąjį transporto vadybos išsilavinimą turinčiai moteriai darbo birža neturi ką pasiūlyti nei iš laisvų darbo vietų, nei iš turimų kvalifikacijos kėlimo kursų.

Sunkiausias darbas – susirasti darbą

Vidutiniškai kasdien po du gyvenimo aprašymus išsiunčianti R.Kairienė yra aktyviai ir tikslingai darbo ieškanti bedarbė, o tokiais galima pavadinti dešimtis tūkstančių žmonių, kurių gyvenimo aprašymus gauna darbuotojų atrankas vykdančios kompanijos. “CV online” duomenimis, vienas darbo skelbimas per mėnesį peržiūrimas 800, 1000, o kartais ir 3000 kartų, o tai, pasak kompanijos rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės, rodo aktyvų žmonių domėjimąsi įsidarbinimo galimybėmis. Pastebimas ir didesnis gyvenimo aprašymų siuntimo aktyvumas.

Pasak bendrovės “Personalo valdymo inovacijos” plėtros direktoriaus Jono Marcinkaus, regis, tai susiję su pasibaigusiomis atostogomis, kurias nuo aktyvios darbo paieškos buvo “pasiėmę” kvalifikuoti bedarbiai, bei su tuo, kad sumažėjo sezoninių darbų. O tas faktas, kad dabar į vieną pareigybę, pavyzdžiui, viešbučio pardavimo vadybininko, gaunama šimtai gyvenimo aprašymų, kuriuos siunčia tiek studentai, tiek buvę įmonių generaliniai direktoriai, rodo išties didelį darbo ieškančių žmonių aktyvumą. Tiesa, darbo paieškos tikslingumas labai menkas, nes vidutiniškai iš šimto atsiųstų gyvenimo aprašymų kviesti į pokalbį galima vos dešimt žmonių, iš kurių tiksliai apie save informaciją būna pateikę tik du pretendentai. Viena vis dažnesnių informacijos apie save slėpimo priežasčių – nedarbo trukmė. Tokias tendencijas pastebi ir R.Karavaitienė.

“Tiksliniai pretendentai į konkrečias darbo vietas yra aukso vertės. Kai reikia atrinkti konkretų specialistą pardavimo, rinkodaros srities ar vadovo vietai užimti, užsiimame “galvų medžiokle”, nes iš atsiųstų gyvenimo aprašymų neretai nėra ko rinktis”, – pastebi ji.

Tai rodo, kad darbo jėgos pasiūla šiuo metu neatitinka paklausos, o darbo biržos siūlomos priemonės greičiau skirtos žemesnės kvalifikacijos specialistams nei be darbo likusiems žmonėmis, turintiems kelis aukštuosius išsilavinimus. Personalo atrankos kompanijos atstovai neneigia, kad darbdaviai vis labiau atsižvelgia į žmogaus nedarbo trukmę, todėl vos per tris mėnesius nespėjus susirasti darbo tai padaryti darosi vis sunkiau. Kitas neigiamas perteklinės darbo pasiūlos aspektas, kad savarankiškai darbuotojų ieškantys darbdaviai neretai iš šimtų gyvenimo aprašymų pretendentus atsirenka kone burtais arba net pagal pavardės grožį.

Šešėlinė rinka išliks viliojanti

Ryškėja dar viena darbo ieškančių žmonių kategorija – tai aktyvūs, bet nė su vienu darbo siūlymu nesutinkantys bedarbiai. “Paklausus žmonių, ko jiems reikia, paaiškėja, kad jie sutiktų dirbti tik už tokį atlyginimą, kokį gavo prieš sunkmetį. Net nekyla abejonių, kad tai nelegalios darbo rinkos dalyviai, nes jeigu žmogui reikia pinigų, jis eina dirbti ir už mažesnę algą arba nespjauna ir į žemesnes pareigas”, – dėsto J.Marcinkus. Todėl sveikintinas tų bedarbių, kurie, siekdami ne tik užsidirbti, bet ir išsaugoti kvalifikaciją, požiūris – jie neatsisako prastesnių, nei yra verti, pasiūlymų. Šių žmonių įsitikinimu, ekonomikai atsigaunant jie bus paklausesni, nei šiuo metu besislepiantieji šešėlyje ar gerų darbo pasiūlymų laukiantieji namie ant sofos.

Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto naujausio ekonomikos tyrimo duomenimis, 27 proc. ekonomikos dalies BVP šiuo metu tenka šešėlinei ekonomikai, iš kurios beveik ketvirtadalį sudaro nelegalus darbas ir neoficialus darbo užmokestis. Taigi beveik 3 mlrd. Lt darbdaviai skiria nelegaliam darbo užmokesčiui sumokėti. Šešėlinis darbas tampa naudingas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui, o tai stipriai kenkia verslui ir lėtina ekonomikos atsigavimą.

SEB banko analitikai kaip vieną didžiausių nedarbo ydų mini gąsdinantį ilgai darbo negalinčių rasti žmonių gretų didėjimą. Tai susiję su vis didesniu ilgalaikių bedarbių nusivylimu oficialiomis darbo paieškomis ir pasinėrimu į šešėlinę rinką. Taip žmonės patenka į socialines rizikos grupes, o neretai skęsta skurde kartu su savo šeimomis. SEB banko ekspertų teigimu, vidutinis nedarbo lygis 2010-aisiais sieks 16,5 proc., 2011 m. – 16 proc.