Belizas, maža Centrinės Amerikos šalis, leidžia keliautojams pasijusti ir antropologais, ir archeologais, ir atradėjais. Pačiomis nuostabiausiomis vietomis čia galima mėgautis nesistumdant minioje, mat šio krašto dar neatrado masiniai turistai.

Pagrindiniai turistų srautai, traukiantys į Braziliją, Meksiką, Čilę ar Peru, į Belizą dažniausiai neužsuka. Tokio turistų abejingumo Belizas sulaukia greičiausiai todėl, kad šioje mažytėje šalyje nestūkso garsiausi filmų, knygų ar gudrių rinkodarininkų išgarsinti didieji žlugusios majų civilizacijos miestų griuvėsiai, nėra čia ir kvapą gniaužiančių snieguotų viršūnių, dundančių ugnikalnių ar siautulingų didmiesčių, kuriuose galima panirti į nesibaigiantį gyvenimo karnavalą. Dalį turistų baugina ir kartais pasigirstančios istorijos apie itin skurdžiai gyvenančius žmones ar gaujas, siautėjančias Belizo mieste.
Vis dėlto pavieniai keliautojai, patyrinėję šią nedidelę šalį, būna sužavėti Karibų jūros pakrantės ir salų paplūdimių, koralų sodų, majų miestų piramidžių bei rūmų griuvėsių ir aktyvių pramogų, tokių kaip jodinėjimas džiunglėse, plaukimas valtimi upėmis ar laukinės gamtos gyvūnų stebėjimas.
Turistus džiugina ir tai, kad ši šalis nėra išlepinta turistų, tad bendravimas su vietiniais gyventojais kur kas malonesnis ir natūralesnis nei keliautojų pamėgtose šalyse. “Beliziečiai – nuoširdūs, linksmi ir problemomis nei savęs, nei šalies svečių nevarginantys žmonės”, – pasakoja keliautoja Žydrė Lukšytė, išmaišiusi visą Lotynų Ameriką, ne kartą viešėjusi Belize ir dabar pati organizuojanti keliones į šią šalį.

Nori pažinti Belizo gyventojus? Keliauk lėtai
Belizas keliautojus stebina savo daugiakultūriškumu: salose ir pakrantės gyvenvietėse gyvena daugiausia kreolai ir garifunai – indėnų ir juodaodžių palikuoniai. Labiau nuo pakrančių nutolusiose šalies vietose įsikūrę metisai ir indėnai, na, o izoliuotose vietovėse, tokiose kaip Blue Creek, gyvena menonitai, stebinantys savita, pagal krikščionių anabaptistų tikėjimo niuansus ir papročius susiformavusia kultūra.
Svarbu žinoti, kad keliautojams, kurie nori patyrinėti vietinių gyventojų kasdienį gyvenimą, papročius, paragauti tradicinio maisto, didžiuosiuose šalies miestuose nėra ko veikti. Be to, kai kurie miestai, tokie kaip Belizas, turistams nėra saugūs. “Net vietiniai gyventojai, atvykę čia, stengiasi kuo greičiau susitvarkyti visus reikalus ir dingti iš miesto. Rekomenduočiau pabūti jame ne ilgiau, nei reikia, kad persėstumėte iš vieno autobuso į kitą arba įliptumėte į laivą, nuplukdysiantį į vieną iš aplinkinių salų”, – teigia Ž.Lukšytė ir priduria, kad mažose gyvenvietėse ar kaimuose, kur visi vienas kitą pažįsta, keliauti kur kas saugiau ir įdomiau.
Pavyzdžiui, keliautojai, turintys antropologo gyslelę, į savo maršrutą turėtų įtraukti Punta Gordą, labiausiai į pietus nutolusį kaimelį, kurį aplanko retas turistas. Mat nors didžiausią miestą Belizą ir Punta Gordą skiria palyginti nedidelis atstumas, vos 200 km, susiruošus keliauti į šią atokią vietą teks apsišarvuoti kantrybe – kelionė gali trukti net šešias septynias valandas.
Tačiau kelionėje sugaišto laiko nebus gaila. Čia gyvenantys majai turistams už nedidelį mokestį siūlo apsistoti jų šeimose ir pabandyti įsijausti į įprastinį jų gyvenimą – ruošti tradicinį maistą, padėti nudirbti kasdienius buities darbus ar išmokti pasigaminti kokį nors rankdarbį. “Svarbiausia, kad bent jau kol kas vietiniai gyventojai dar nėra išlepinti turistų, tad priima juos paprastai ir nuoširdžiai. Kitaip tariant, ši paslauga dar nepavirto parodomuoju šou”, – pabrėžia mūsų pašnekovė ir priduria, kad keliautojai, norintys bendrauti su vietiniais ir pamatyti jų autentišką gyvenimą, turėtų keliauti lėtai, tai yra kiekvienoje lankomoje vietoje praleisti gerokai daugiau laiko nei kelias valandas ar dieną.

Gamtos stebuklai
Apsistojus Punta Gordoje vertėtų nepraleisti progos su vietiniu gidu pakeliauti po apylinkėse plytinčias džiungles, jose paskendusius dingusius senovės miestus, valtimi paplaukioti upe ir pasigrožėti laukiniais gyvūnais – krokodilais ar būriais beždžionių. Jei pasiseks, tiesiog įsilieti į šventinę šurmuliuojančią minią ir drauge pasimėgauti Žvejybos festivaliu ar Garifunų diena.
Išskirtinių pramogų nerūksta ir kitose Belizo vietose: Dangrigoje, pasak Žydrės, vis dar galima pasiklausyti garifunų būgnų dundėjimo bei pamatyti tradicinius jų šokius. San Ignasijaus miestelis sutraukia nuotykių ir adrenalino mėgėjus, norinčius pasiplaukioti srauniomis požeminėmis upėmis su kajakais arba pripūstomis guminėmis padangomis ar leistis į žygius požeminėse olose.
Auksiniame smėlyje paskendęs Placencijos miestelis labiausiai traukia nardytojus, besidominčius tiek giluminiu, tiek paviršiniu nardymu. Iš čia plaukiama nardyti prie Belizo barjerinio koralų rifo, įtraukto į UNESCO saugomą paveldo sąrašą. Šis antras pagal dydį pasaulyje koralinis rifas driekiasi išilgai Belizo pakrantės linijos apie 300 km, čia veši daugiau nei šimto rūšių koralai. O kur dar bene žinomiausias Belizo turistinis objektas – Žydrasis urvas, išgarsintas paties okeanografo Jacques’o Cousteau! Ši povandeninė 300 m pločio ir 120 m gylio smegduobė, iš paukščio skrydžio panaši į akį, susidarė įgriuvus povandeninei olai.
Pasak Žydrės, Belize nemažai dėmesio skiriama natūralios gamtos išsaugojimui, todėl čia gausu puikiai sutvarkytų nacionalinių rezervatų bei privačių parkų, kuriuose auginamos orchidėjos, veisiami drugeliai, vėžliai ar krokodilai. Nemažai lankytojų pritraukia „Cockscomb” gamtos rezervatas, labiau žinomas kaip pirmasis pasaulyje jaguarų rezervatas, kuriame, jei nusišypsos sėkmė, gyvūnus galima išvysti natūralioje jų aplinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.