Europos Komisija (EK) š.m. gegužės 6 d. paskelbė Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją. Tai politinių instrumentų rinkinys, skirtas inovacijoms, skaitmeninėms technologijoms ir kibernetinei erdvei vystyti. Preliminariais EK skaičiavimais, strategijos įgyvendinimas padės Europos ekonomikai per artimiausius 10 metų augti 250 mlrd. eurų ir sukurs tūkstančius naujų darbo vietų.

Strategijos esmę sudaro trys pamatiniai ramsčiai. Pirmasis – paprastesnė prieiga, tai yra kuo paprastesnis priėjimas prie skaitmeninių prekių ir paslaugų visoje Europoje. Antrasis ramstis – teisinė aplinka. Siekiama sukurti tokį teisinį reguliavimą, kuris skatintų konkurenciją ir inovacijas. Trečiasis ramstis – maksimalus ekonomikos vystymosi išnaudojimas. Norima, kad nauda pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį. Norai geri, bet ar pavyks juos įgyvendinti?

EK prezidentas Jeanas Claude’as Junckeris teigia, kad vienas svarbiausių reikalavimų siekiant sėkmingai įgyvendinti bendrąją skaitmeninę rinką – konkurencija. Iš principo galima sutikti, tačiau panagrinėjus kai kuriuos siūlomus instrumentus kyla abejonių, ar konkurencija vis dėlto bus užtikrinta. Panagrinėkime dvi problemines sritis.

Pirmoji jų – telekomunikacijų reguliavimas. Strategija siūlo jį vienodinti, nes taip galima padidinti konkurenciją telekomunikacijų paslaugų rinkoje. Tačiau tokiame iš pirmo žvilgsnio nepavojingame avies kailyje slypi keletas vilkų.

Pirmasis jų – tinklo neutralumas (~net neutrality~). Siūloma uždrausti teikti pirmenybę tam tikrų duomenų perdavimui. Tai reiškia, kad vartotojui daug svarbesni ryšiai, pavyzdžiui, internetinė bankininkystė, gali tapti tokiais pat svarbiais, kaip ir kokių nors katinėlių žiūrėjimas „YouTube“. Nors bankas ir būtų linkęs mokėti už tai, kad jo duomenys būtų perduodami saugiau ir greičiau, tai bus uždrausta.

Ypač skausmingai šiuo klausimu gali nukentėti e. sveikatos interneto srautas. Jau visai netolimoje ateityje dažnas galėsime turėti daviklį, fiksuojantį mūsų pulsą. Jei daviklis nustato sutrikimų – iš karto praneša greitajai pagalbai. Įgyvendinus duomenų neutralumo politiką šiam duomenų srautui nebūtų suteikiamas prioritetas. Tai reiškia, kad jei kas nors užima didelę duomenų srauto dalį, pavyzdžiui, siunčiasi aukštos kokybės filmą, informacija medikus gali pasiekti per vėlai.

Duomenų prioritetizavimas leidžia verslui teikti saugesnio, greitesnio ir pastovesnio ryšio paslaugas tiems, kurie linkę už tai susimokėti daugiau. Jei interneto paslaugų teikėjai bus priversti bet kokį duomenų srautą įkainoti vienodai, nebeliks stimulo stengtis dėl kai kurių klientų. Šitokia kainų lygiava toli gražu neskatins bendroje skaitmeninėje rinkoje konkurencijos. Analogija realiame pasaulyje būtų už naują „Aston Martin“ automobilį prašyti tokios pačios kainos kaip už pagyvenusį „Volkswagen“. Skamba gal ir neblogai, bet tada gamintojai neturėtų stimulo kurti prabangių geros kokybės automobilių.

Kitas vilkas avies kailyje – tarptinklinio ryšio (~roaming~) mokesčio draudimas. Idėja iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nebloga. Vykstant į užsienį ir naudojantis mobiliojo telefono ryšiu sumokėti tenka nemažai. Kokio scenarijaus galima tikėtis? Nors tarptinklinio ryšio mokestis ir gali būti uždraustas, sąnaudos niekur nedings. Tokios paslaugos teikimo sąnaudos yra didesnės nei skambučių šalies viduje. Vadinasi, mobiliojo ryšio operatoriai bus priversti perkelti šias sąnaudas kitiems vartotojams, padidindami paslaugų kainas. Susiklostys tokia situacija, kai didžioji dalis mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų turės susimokėti ne tik už jiems suteiktas paslaugas, bet ir už kitų žmonių naudojimąsi tarptinkliniu ryšiu.

Šis reguliavimas dar sunkiau paaiškinamas prisiminus, kad internetinės telefonijos (~Voice over IP~, arba ~VoIP~) programėlės leidžia paprastai išvengti tarptinklinio mobiliojo ryšio mokesčio. Esi išvykęs į Ispaniją ir nori plepėti telefonu? Jungiesi prie „Skype“ ar „Viber“ ir šneki tol, kol išsikrauna mobiliojo telefono ar kompiuterio baterija.

Tačiau ir čia siūloma suvienodinti taisykles. Telefoninio ryšio paslaugų teikėjams tenka konkuruoti su nauja ryšio sritimi – internetine telefonija. Tiesa, tradicinių telekomunikacijų įmonės yra reguliuojamos griežčiau ir dėl to, matyt, joms sunkiau konkuruoti. Tačiau ar tai reiškia, kad taip pat griežtai turėtų būti sureguliuoti ir internetinių pokalbių paslaugų teikėjai? Jei vartotojai gauna geros kokybės paslaugas pigiau ir yra tuo patenkinti – reguliuoti nėra pagrindo. Tačiau lygios taisyklės savaime nėra tikslas. Jei reguliavimas būtų griežtinimas ir, tarkime, internetinės telefonijos operatoriams būtų privalomos licencijos, nemaža dalis jų paprasčiausiai nutrauktų savo veiklą. Dalis inovacijų būtų numarinamos dar ankstyvoje stadijoje.

Antra probleminė konkurencijos politikos sritis skaitmeniniame sektoriuje – griežtėjantis Komisijos požiūris į stambias interneto platformas, ypač „Google“. Briuselio koridoriuose tvyranti „googlefobija“ persismelkė ir į bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją. Nuogąstaujama, jog paieškos gigantas tapo toks didelis, kad paieškos rezultatų skaidrumas ima kelti abejonių. Būtent dėl šio klausimo EK balandžio viduryje „Google“ pateikė kaltinimus.

Toks užmaskuotas, tačiau akivaizdžiai griežtas Komisijos požiūris į vieną kompaniją kelia šiokį tokį nerimą. Konkurencijos teisės principai diktuoja, kad dominuojančią poziciją turinčios įmonės gali būti pavojingos vartotojams, tačiau ar tai savaime reiškia vartotojų ar konkurentų teisių pažeidimą? Kitaip tariant, ar „Google“ metami kaltinimai turi pagrindo?

Paieškos sistema kaltinama tuo, kad prioritetizuoja savo pačios reklamuojamas prekes ir paslaugas savo internetinėje parduotuvėje. Regis, normali verslo praktika, tačiau kaltinimai išlieka. Neįvertinami keli aspektai. Pirma, internete apstu kitų bendrųjų paieškos sistemų. Tai „Bing“, „Yahoo“, „Yandex“, „DuckDuckGo’“ ir t.t. Tiesa, šios platformos ne tokios populiarios, bet jos pasiekiamos vienu pelės mygtuko paspaudimu.

Nepamirškime ir į mobiliuosius telefonus integruotų paieškos sistemų – „Apple Siri“ bei „Microsoft Cortana“. Visos jos sėkmingai konkuruoja su „Google“. Antra, kadangi „googlefobija“ siejama su internetinių parduotuvių paieškos rezultatais, pažiūrėkime, kiek tokių parduotuvių yra. „Amazon“, „Idealo“, „Le Guide“, „Expedia“,  „eBay“ yra aiškūs parduotuvių paieškos sistemų lyderiai. Atskirose šalyse dominuoja jų rinkoms pritaikytos parduotuvės. Pavyzdžiui, Vokietijoje populiariausios „Amazon“, „eBay“ ir „Axel Springer’s“, o ne „Google“. Trečia, reikia nepamiršti, kad vis didesnę įtaką žmonių sprendimams, perkant internete, daro kitų žmonių patarimai bei recenzijos. Tai reiškia, kad daug patarimų ieškoma socialiniuose tinkluose – „Facebook“, „Pinterest“, „Yelp“ ir kt.

Siekis sukurti skaitmeninę bendrąją rinką savaime nėra blogas. Užsibrėžti tikslai – gana ambicingi. Tik klausimas, ar einant Komisijos numatytu keliu jie bus įgyvendinti. Kai kurie politiniai instrumentai gali taip suvaržyti konkurenciją, kad taip išsvajoto europietiškojo „Facebook“ ar „Google“ dar gali tekti palaukti.