Gretos.s nuotr.

Kuo vyresni mokiniai, tuo rečiau tėvai lankosi mokykloje. Tėvų susirinkimai trumpėja, bendrų interesų vis mažiau. Vaikai sau, mokytojai sau, gimdytojai irgi… Tarsi trys atskiros šalys. Tačiau visas vienija bendras tikslas – laiminga vaiko ateitis.

Visai neseniai ES projekte ,,T klasė“ atliktos apklausos duomenimis, net 89 proc. pedagogų sako, kad tėvai neranda laiko ateiti į mokyklą, nes teigia daug dirbantys. Kas svarbiau – vaikas ar darbas? Ar suaugusieji supainiojo prioritetus? Pasak individualiosios psichologijos analitikės psichologės Erikos Kern, už Atlanto tėvų mokyklų bendruomenės klesti. Tad kaip pritraukti tėvus į mokyklas?

Į mokyklą ne tik su rūpesčiais

Neretai vyresnių klasių mokinių tėvams ugdymo įstaiga asocijuojasi su negatyvu. Juk į mokyklą ateini tada, kai taviškį kas prilupa arba teisintis mokytojams, kodėl rūko už kampo ir neruošia namų darbų. Psichologė Erika Kern teigia, jog mados keičiasi ir daugėja tėvų, kuriems mokykla asocijuojasi būtent su bendruomene. Tik vienose mokyklose bendruomenė stipresnė, kitose – ne: ,,Lietuvoje yra ne viena ugdymo įstaiga, kur tėvai noriai eina, jaučiasi laukiami ir reikalingi. Žinoma, tai dažniau pradinės mokyklos. Šiuo metu retėja ugdymo įstaigų, kuriose gimdytojai dalyvauja nuo pirmos klasės. Mokyklų sistema tokia, kad kiekviename etape visa šeima persikrausto į kitą bendruomenę. Prisitaikyti naujoje visada reikia laiko.

Taip jau yra, kad esame bendruomeniškos būtybės ir, pasak psichologės, visiška izoliacija žmogui pavojinga, tokių būsenų jis neatlaiko. Turime įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei. Tai reiškia – jausti, jog turime joje savo vietą, esame reikalingi, galime daryti jai įtaką ir atsiskleisti patys. Jei tas poreikis patenkintas, atsipalaiduojame ir kuriame bei lengviau įveikiame kasdienes kliūtis. Jeigu bendruomenėse nesijaučiame saugūs – išeikvojame daug energijos tam saugumui kurti ar kompensuoti.

Jei teigsime, kad būti bendruomenėje yra tėvų pareiga, liepsime jiems ten dalyvauti, tada tai taps papildomu rūpesčiu. Bendruomenės nesukursime. Dauguma tėvų dirba, ir šeimų, kurių bent vienas galėtų daugiau laiko skirti vaikų ugdymui, yra nedaug. Gimdytojai mokyklos bendruomenėje dalyvauti gali po darbo arba savaitgaliais. Jei versime aktyviau dalyvauti jų poilsio sąskaita – rezultato nebus arba bus trumpalaikis. Tėvams aktyvumas mokyklos bendruomenėje turi būti panašus į poilsį. Bendruomenės kūrimas nėra paprastas procesas, tačiau jei viską darome teisingai, susikūrusi bendruomenė pradeda save kurti. Pagrindinis jos principas toks, kad kiekvienas bendruomenės narys turi turėti galimybę būti jai naudingas ir jausti, kad joje turi savo unikalią vietą. Šį uždavinį įgyvendinti sunkiausia, tačiau jei sugalvojame, kaip tai išpildyti, bendruomenė susikuria bei pradeda veikti pati. Beje, pasak pašnekovės, palengva susigundo ir tie tėvai, kurie iš pradžių šią iniciatyvą vertino skeptiškai.

Vengti tėvų – paauglio darbas

Tėvai ugdymo įstaigoje? Dažnas paauglys susirauks. Juk jam norisi būti savarankiškam, nepriklausomam. Kodėl atžalos gėdijasi gimdytojų?

,,Jei vaikas gėdijasi tėvų per mokyklos šventes, vadinasi, jis jau paauglys, greičiausiai jaunesnysis paauglys. Toks paauglio darbas, – juokauja psichologė. – Tėvų dalyvavimas mokyklos bendruomenėje nėra lindimas vaikams į akis. Tai, kokių tėvų vaikas nori pradinėse klasėse keičiasi, kai kalbame apie vyresniuosius. Tėvų dalyvavimas mokyklos šventėse nėra visai teisingas bendruomenės įsivaizdavimas. Tačiau galėtų būti, jei toje pačioje šventėje vaidinimą rengtų ir tėvai. Tada vaikai nesijaustų vertinami, stebimi, jie norėtų pasirodyti bei džiaugtųsi, kad tėvai taip pat jaudinasi, rengiasi pasirodyti. Tai galėtų būti darnios bendruomenės pavyzdys. Tikrai yra mokyklų, kur spektaklius kuria ir gimdytojai.

Dažnas paauglys sakys: „Kaip tėvų trynimasis mokykloje gali daryti įtaką mano pasiekimams bei motyvacijai mokytis?“. Erika Kern sako, kad tėvų trynimasis mokykloje vaiko pasiekimų nepakeis, jie gali ir suprastėti. Tačiau jei tėvai mokykloje kažką veiks, bus aktyvūs bendruomenės nariai, jausis joje reikalingi ir bus naudingi – tada vaikas jausis saugiau. Saugumo jausmas svarbus tuo, jog nereikia energijos eikvoti tam, kad įveiktumėme baimes, daugiau laiko, jėgų ir psichikos galių galime skirti mokslui bei socialinių įgūdžių plėtojimui.

Amerikos bendruomenės
Psichologė Erika Kern yra stebėjusi, kaip organiškai mokyklų bendruomenės veikia už Atlanto. Jungtinėse Amerikos Valstijose nepaprastai stiprios yra bažnyčios bendruomenės. Kartais mokyklos bendruomenė ir bažnyčios yra viena kitą paremiančios bei papildančios: ,,Man pažįstama mokyklų bendruomenių veikla pradinėse mokyklose. Vienas iš būdų – sportas. Kiekviena klasė ar keletas jos vaikų yra sporto komanda, kuri turi trenerį – vieną iš tėčių arba mamų. Neretai tėtis ar mama vaikystėje taip pat užsiėmė šiuo sportu, žino taisykles, matė, kaip elgėsi treneris. Manau, jie nėra tos srities specialistai, turi visiškai su sportu nesusijusį darbą. Treniruotės paprastai vyksta savaitgaliais. Bažnyčios bendruomenė prisideda suteikdama treniruotėms patalpas. Kartais jas skiria mokykla. Visą pavasarį, vos atšilus orams, prasideda tarpgrupinės varžybos. Beje, teisėjai irgi tėtis arba mama. Visi kiti – aktyvūs sirgaliai. Varžybas stebi išplėstinė šeima – kviečiami seneliai, tetos, dėdės. Visi atsineša užkandžių, gaiviųjų gėrimų. Palaiko savo komandą, o po rungtynių linksmai kartu pasivaišina.

Kita patirtis – šventės mokykloje. Pavyzdžiui, klasės dekoravimas – tėvų rūpestis. Tai jie daro po darbų – smagiai šnekučiuodamiesi, juokaudami. Taip pailsi po įtemptos darbo dienos, pabūna su žmonėmis, kurie gerai nusiteikę. Dalyvauja visi, kurie pageidauja. Paprastai bendruomenėje būti smagu, tad jei tik gimdytojai turi laiko, būtinai joje pabūna.

Kaip jiems tai pavyko pasiekti? Tiesiog taip buvo nuo pradžių. Tėvai daug ką gali nuveikti mokykloje – tėtis patvarkyti suolus ar kokias kitas menkas problemėles, net jei mokykloje yra stalius. Tuo tarpu mamos gali kurti dekoracijas ar atnešti visiems šilto obuolių pyrago. Variantų daugybė. Jei tik norime, viskas pasiekiama nesunkiai. Tai yra galimybės bendrauti, jomis pasinaudoti tikrai verta”, – sako psichologė Erika Kern.