BFL nuotr.

Lietuvoje yra 1,8 tūkst. vietos bendruomenių, bet jų atstovai sako, kad jos nei matomos, nei girdimos, nei aprašomos – „pogrindinės“. Tačiau bendruomenių jėgomis sukurtomis įdomybėmis, pasirodo, domimasi net užsienyje. Bendruomenių verslai – nuo įprastu jau tapusio sulčių spaudimo iki nuosavo mineralinio vandens šaltinio – kyla ne iš gero gyvenimo, bet iš rūpesčio, kaip apmokėti sąskaitas už elektrą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Miesteliuose ir kaimuose veikiančios bendruomenės ne tik traukia dainas senjorų vakaronėse ar reikalauja europinės paramos kokiam fontanui keliolikos gyventojų kaime pastatyti. Pačios bendruomenės nudirba ir tai, ko, atrodytų, turėtų tikėtis iš savivaldybės, – įkuria vaikų dienos centrą ar dar vieną kitą darbo vietą savo kraštiečiams.

Pasirodo, Lietuvoje veikiančių bendruomenių nariai kasmet atlieka savanoriško darbo, verto maždaug 3 mln. eurų. Patys gyventojai talkina gražinant aplinką, statant vaikų žaidimų aikšteles ar net kuriant bendruomenės verslą.

Klaipėdos rajone Drevernos bendruomenė vienintelė Lietuvoje užsiima gintaro edukacijos programomis ir turi konferencijų centrą, Panevėžio rajono bendruomenės leidžia nuosavą laikraštį, Kėdainių rajonas siūlo lankyti bendruomenių pristatomus Muilo, Pelėdų kaimus, Taujėnų bendruomenė kviečia į teatralizuotus užsiėmimus dvare, Klaipėdos rajono Šalpėnų kaimo bendruomenė – į veltinio namus, vilna dengtą pirtį, o Kaišiadorių rajono Darsūniškio bendruomenė net turi nuosavą mineralinio vandens šaltinį.

„Kai įkuri bendruomenės namus, planuoji, ką juose darysi, – sukuri jaunimo salę, vietą senjorams. Tačiau vėliau imi galvoti, kaip visa tai išlaikysi, iš ko mokėsi už elektrą ir šildymą.

Įdomios idėjos gimsta svarstant, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų.

Taip ir gimsta įdomios idėjos: svarstai, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų“, – apie bendruomenių įkurtų verslų kilmę svarsto Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė.

Ji priduria, kad svarbiausia bendruomenių verslų savybė yra ne pelnas, o bendruomeniškumas. Jei neliks jo – neliks ir verslo, bet jei bus tik verslas, neliks to, kas svarbiausia, – bendrystės jausmo.

Budraičių konservai iš Kelmės rajono – į Londoną

Ekologiškų Kelmės rajono Budraičių bendruomenės įmonėlės konservuotų produktų – uogienių, sulčių, mišrainių, prieskonių mišinių šiandien galima įsigyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos krautuvėlėse, o kai kurie gaminiai pasiekia net Londoną. Tačiau devynis kaimus vienijanti bendruomenė, turinti 96 tikruosius narius (mokančius simbolinį mokestį), niekada neturėjo ambicijų sukurti pelningo maisto perdirbimo cecho. Tiesiog reikėjo sumanyti, kaip užsidirbti pinigų bendruomenės namams išlaikyti.

„Bendruomenę įkūrėme 2002-aisiais, tačiau penkerius metus dirbome neturėdami bendruomenės namų, o kultūros namai, biblioteka, darželis – viskas buvo uždaryta. Pagaliau mums skyrė pastatą, kurio, matyt, niekam nebereikėjo, – be langų, be grindų, be durų. Gavome projekto lėšų, kelerius metus kūrėme bendruomenės namus, o aš pradėjau galvoti, kas mokės už elektrą, vandenį, kas šildys tuos namus. Taigi viskas atsirado iš reikalo, nes neturėjome už ką pasamdyti kūriko“, – savo pasiūlymą kurti bendruomenės verslą, tame pačiame pastate 2008 m. atsiradusią ekologiškų produktų perdirbimo įmonę, prisimena Budraičių bendruomenės projektų vadovė Virginija Žurbenkienė.

Vien konservavimu Budraičiai neapsiribojo, jau 2011-aisiais bendruomenė ėmėsi antro verslo – spausti sultis.

„Kai atsirado bendruomenės namai, žmonės sakė: gerai, įrengėte namus, galėsime rengti vakarones, bet neturime kur spausti sulčių. Taigi parašėme projektą ir gavome finansavimą sulčių spaudimo įrangai įsigyti“, – pasakoja V.Žurbenkienė.

Bendruomenės projektų vadovė, tik nuo šių metų nebedirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, iš viso parašė per 40 projektų finansavimui gauti ir kelis iš jų padovanojo kitoms bendruomenėms, kad ir jos galėtų ką nors sukurti.

„Pradėjome organizuoti ir edukacines programas, pasikonsultuoti apie verslumą buvo atvykę 44 žmonės iš Aukštadvario. Bendruomenės bijo kurti darbo vietas, tai daryti iš tiesų nėra lengva“, – sako tris verslus įkūrusios bendruomenės atstovė.

Trečiasis, keramikos verslas Budraičių „Trijų kartų“ bendruomenės namuose atsirado irgi atsitiktinai, kai į gyvenvietę atsikėlė keramikas ir pakvietė žmones išmokti lipdyti. V.Žurbenkienė sako, kad kaipmat atsirado talentingų keramikų, tad ji ėmėsi rašyti naują projektą – puoselėti seniesiems amatams.

„Dabar iš verslo pajamų mokame du atlyginimus, nemažus mokesčius „Sodrai“, taip pat apmokame viso pastato, kuriame įsikūrę „Trijų kartų“ bendruomenės namai ir įmonėlė, vandentiekio, elektros sąskaitas, išlaikome kūriką“, – tikslios uždarbio sumos neatskleidžia V.Žurbenkienė.

Investuos į džiovinimo įrangą

Radviliškio rajono Pociūnėlių miestelio bendruomenė gamina džiovintus skanėstus, arbatas, prieskonių mišinius iš pačių užaugintų rabarbarų, moliūgų, morkų ar burokėlių. Bendruomenė norėjo spręsti nedarbo problemas, tad kai laimėjo kelių projektų paramą, įkūrė sulčių spaudyklą, daržovių džiovyklą ir pasirūpino, kad beveik dvidešimt iki tol darbo neturėjusių moterų pradėtų važinėti dirbti į Kėdainių ir Panevėžio rajonų įmones.

„Mūsų bendruomenės problema buvo moterų nedarbas. Vyrai nedirba tie, kurie nenori, o moterų nedarbas buvo realus. Todėl, kai tik atsirado įvairių projektų bendruomenių verslams skatinti, pradėjome galvoti, ką galėtume daryti, kas mums tiktų. Labiausiai tuo metu mums reikėjo sulčių spaudimo įrangos, bet to neužteko, svarstėme, ką galime dar. Pagalvojome, kad mūsų žmonės savo soduose, daržuose viską augina ekologiškai, nenaudodami chemikalų. Kai vykdėme nedarbo mažinimo projektą, iš Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose darbuotojų sužinojome, kad sudėtinga gauti net lietuviškų džiovintų obuolių. Taip ir nutarėme ne tik spausti sultis, bet ir džiovinti“, – apie verslo pradžią pasakoja Pociūnėlių miestelio bendruomenės narė Roma Rimkuvienė.

Vaisiai ir daržovės Pociūnėliuose kol kas džiūsta paprastose, šeimininkių namuose naudojamose džiovyklėse, tačiau planuojama, kad jau kitąmet įmonėje atsiras nauja džiovinimo įranga, tad darbo našumas padidės bent dešimteriopai. Dabar bendruomenė nepajėgia pagaminti tiek džiovintų vaisių ir daržovių, kiek galėtų parduoti susidomėjusiems klientams.

„Norime normaliai vykdyti veiklą ir uždirbti bendruomenės poreikiams. Taip pat turime svajonę tapti sveikos gyvensenos kaimu, o kadangi kaimas sensta, norime įkurti ir vietinius senelių globos namus“, – artimiausius bendruomenės tikslus vardija R.Rimkuvienė.

Savo jėgomis, iš pradžių visuomeniniais pagrindais, o vėliau ir projekto finansavimu maitinimui ir auklėtojų atlyginimams, bendruomenė įkūrė vaikų dienos centrą, buvusioje katilinėje – treniruoklių salę, netrukus, gavusi projekto lėšų, įsigis biliardo stalą.

„Dabar visaip galvojame, kaip išsaugoti pagrindinę mokyklą, kaip sudaryti sąlygas, kad jaunimas nenorėtų išvažiuoti į miestą. Jei kaime nėra jaunų žmonių – nėra ir vaikų, o jei mokykla uždaroma – kaimas merdi, – sako R.Rimkuvienė. – Mums labai svarbu gyventojų bendruomeniškumas, nesame susvetimėję: buvo atvažiavę nusikaltėliai iš Panevėžio, norėjo apgauti vieną močiutę, bandė pavogti sodo techniką, bet kaimynas pamatė, sukėlė visus ant kojų ir patys gyventojai perdavė nusikaltėlius pareigūnams.“

Bendruomenė susimoka už šventę

Ką reiškia stiprus bendruomeniškumo jausmas, puikiai supranta ir Šakių rajono Gelgaudiškio bendruomenė. Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“ pirmininkas Artūras Varankevičius sako, kad nedaug vietos bendruomenių iš savo narių galėtų surinkti beveik 3 tūkst. eurų svarbiausiai miestelio šventei – Žolinei – organizuoti.

„Tokia bendrystė Lietuvoje unikali, bendruomenės dar neturi tokios tradicijos. Skatiname ir kitas bendruomenes tai daryti, nes nereikia žiūrėti vien į valdžios atstovus ir tikėti jų pažadais“, – paaiškina A.Varankevičius.

Gelgaudiškio bendruomenės nariai patys vaidina ir teatralizuotuose pasirodymuose turistų lankomame Gelgaudiškio dvare, tačiau už juos negauna jokio atlygio. A.Varankevičius svarsto, kad jei bendruomenė taptų dvaro koncesininku, kurio dabar kaip tik ieškoma, tikrai sugalvotų idėjų, kaip skatinti verslumą, bet savivaldybei, anot jo, juk reikia kitokio koncesininko, stambaus verslo, kuris solidžiu įnašu prisidėtų prie savivaldybės biudžeto.

Kol kas Gelgaudiškio bendruomenė šiek tiek uždirba iš suvenyrų – magnetukų, pakabukų ir kitokių smulkmenų, kurias perka į gražias vietas atvykę turistai, tačiau kitokio bendruomenės verslumo klausimas dar kybo ore. A.Varankevičius sako, kad į keletą projektų verslumui skatinti buvo pažiūrėta kreivai, bet tiki, jog vis tiek atsiras institucija, kuri bendruomenės narių ryžtą užsidirbti savo reikmėms pagaliau įvertins teigiamai, nes dabar apribojimai taikomi net magnetukų gamybai.

„Bendruomenė pagal panaudos sutartį su savivaldybe turi keletą patalpų. Vienoje jų norėjome įkurti vitriną, kurioje galėtume išdėlioti savo pagamintus puodelius, magnetukus. Bet mums buvo pasakyta, kad pagal tą sutartį negalime gauti ekonominės naudos, verstis ekonomine veikla. Štai taip bendruomenėje skatinamas ir kartu draudžiamas verslumas“, – apie nepavykusias pastangas pasakoja A.Varankevičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA