Knygynų lentynos lūžta nuo knygų, kurių autoriai bando skaitytojams pateikti receptų, kaip tapti laimingesniems. Vieni autoriai siūlosi pamokyti laimėti ar uždirbti milijonus, kiti nori pabūti kelrodžiais dvasingumo paieškose, dar kiti kviečia laimės ieškoti kasdienybės smulkmenose. Receptų daug, tik kažin ar dėl to laimės padaugėja.

Lietuva skirtinguose laimės indeksuose nuolat atsiduria sąrašų antroje pusėje, neretai net arčiau galo. „World database of Hapiness” laimės tyrimai – ne išimtis. Kiekvienais metais Roterdamo Erasmus universiteto profesorius emeritas Ruutas Veenhovenas surenka ir apibendrina pasaulio šalių laimės tyrimų duomenis bei pateikia savo analizę. Taigi 2011 m. Lietuva užėmė 90 vietą tarp 149 šalių, tai yra surinko 5,5 balo iš dešimt galimų. Tiek pat balų surinko Vengrija, Indija, Kirgizija ir Rusija. Estai, šių tyrimų duomenimis, laimingesni ir atsiduria 68 vietoje, o latviai nelaimingesni ir dūsauja 95 vietoje.
Kodėl Lietuva, žvelgiant tiek iš šalies, tiek iš vidaus, atrodo kaip nelaimingų žmonių šalis? Gal įtakos turėjo sovietmetis, galbūt mes nemokame savo norų derinti su galimybėmis, gal esame smulkmeniški, gal mūsų vertybės išsidraikiusios, o gal laimė yra tiesiog reliatyvi ir iš principo dar be vieno Alberto Ensteino mums jos neapskaičiuoti? Juk laimę tyrinėjantys mokslininkai, apstulbinti gautų rezultatų, kartais būna priversti atsisakyti sau priimtinų hipotezių arba net pakeisti nuomonę.

Nepavyksta ištirti laimės pojūčio

Mažai yra mokslo šakų, kuriose mokslininkų nuomonė staiga kardinaliai pasikeičia, o būtent taip nutiko su Easterlino paradoksu. Priminsime, kad JAV ekonomistas Richardas Easterlinas aštuntojo dešimtmečio viduryje viename savo straipsnių skelbė apie tai, kad nors nuo 1946 iki 1970 m. JAV gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis didėjo, jie dėl to nesijautė laimingesni. Šis atradimas buvo pavadintas Easterlino paradoksu ir paklojo pamatus vadinamajai laimės ekonomikai.
Taigi mokslininkai, remdamiesi minėtu paradoksu, pradėjo teigti, kad žmonės pakankamai gerai prisitaiko prie aplinkybių, o šių įtaka pasitenkinimui gyvenimu stebėtinai maža. Esą turtingieji buvo tik truputį labiau patenkinti gyvenimu negu vargšai, vedusieji šiek tiek laimingesni už viengungius. Žmonės prisitaiko ir prie fatališkų pokyčių, pavyzdžiui, paralyžiaus ar didžiulio loterijos laimėjimo. Šie pavyzdžiai, pasak psichologo ir 2002 m. ekonomikos mokslų Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano, patvirtintų hedonistinės adaptacijos idėją – esą nuolat bėgame, tačiau liekame vietoje.
Tačiau prieš penkiolika metų D.Kahnemanui į galvą šovė mintis, kad gal vis dėlto žmonių pasitenkinimas gyvenimu nerodo tikrosios jų gerovės. Tokia idėja mokslininkui kilo diskutuojant su žmona Anne Treisman apie kaliforniečius. A.Treisman mano, kad Kalifornijoje (arba bent jau šiaurinėje jos dalyje) gyvenantys žmonės yra laimingesni nei daugelyje kitų vietų. Moters neįtikino ir daugelio apklausų rezultatai, rodantys, kad kaliforniečiai nėra taip jau labai patenkinti gyvenimu. Ji teigė, kad kaliforniečiai yra pripratę prie gero gyvenimo ir tikisi daugiau malonumų negu nelaimingi žmonės, kuriems lemta gyventi kitose valstijose.
D.Kahnemanas iškėlė idėją, kad galbūt kaliforniečiai gyvenimui kelia aukštesnius standartus, todėl jie nėra labiau patenkinti gyvenimu nei kiti, nors iš tikrųjų yra laimingesni. Tokiu atveju laimingi žmonės turi didesnių siekių, lygina savo gyvenimą su iškeltais aukštesniais reikalavimais. Mokslininkas šią hipotezę patikrino praktiškai: parengė klausimynus, kuriuose tikslinės moterų grupės prašė detaliai aprašyti vieną gyvenimo dieną: ką tą dieną veikė, kokie jausmai ir pojūčiai buvo apėmę tuo metu. D.Kahnemanas išvedė gerų pojūčių vidurkį ir tikėjosi tokių rezultatų, kurie rodytų, kad moterys, kurių gyvenimas iš išorės atrodo geresnis, per dieną patiria daugiau gerų pojūčių.
Tačiau hipotezė nepasitvirtino. Pasak D.Kahnemano, tyrimo rezultatai parodė, kad laimė, patiriama kokiu nors konkrečiu momentu, labiausiai priklauso nuo žmogaus charakterio ir nuo tuo metu atliekamos veiklos, kuri teikia daugiau ar mažiau pasitenkinimo. Pavyzdžiui, daugiau uždirbančios moterys daugiau laiko skiria malonumams, bet jos daugiau laiko skiria ir nemaloniems dalykams, tokiems kaip darbas, kuris joms nepatinka.
Pasak D.Kahnemano, gyvenimo lygis daro įtaką žmonių laiko paskirstymui, tačiau įtaka momentinei laimei yra gana įvairialypė. Taigi sąlygos, dėl kurių žmonės turėtų labiau jausti pasitenkinimą, nebūtinai daro žmones laimingus. Kitaip tariant, D.Kahnemanas buvo priverstas radikaliai pakeisti savo nuomonę, nes gauti duomenys vienareikšmiškai pakeitė jam labai patikusią hipotezę apie tikslus ir siekius.

Laimės pojūtis paveldimas

Šiuo metu kalbėti apie Easterlino paradoksą ir juo grįsti laimės tyrimus kažin ar tikslinga, nes, pasak D.Kahnemano, iš viso nebeaišku, ar šis paradoksas egzistuoja. Tai tapo ypač akivaizdu 2008 m., kai “Gallup World Poll” atliko laimės tyrimus ir apklausė 130 tūkst. žmonių 126 valstybėse. Gauti duomenys visiškai paneigė garsųjį paradoksą, mat pasitenkinimo gyvenimu koreliacija su BVP buvo labai didelė. D.Kahnemanas atkreipia dėmesį, kad visi žmonės nuo Norvegijos iki Siera Leonės savo gerovę vertina bendru materialinės gerovės standartu, kuris keičiasi pagal tai, kaip auga šalies BVP. Taigi žmonės neprisitaiko prie savo turto lygio ir iš tikrųjų geresnis gyvenimas jiems patinka. Ši išvada prieštarauja viskam, kuo mokslininkai tikėjo prieš penkiolika metų. „Mes buvome neteisūs ir dabar tai žinome”, – prisipažįsta D.Kahnemanas.
Easterlino paradoksą yra kritikavęs ir R.Veenhovenas, ir ekonomistai Betsey Stevenson bei Justinas Wolfersas. Ekonomistai teigia, kad finansinė gerovė lemia ne tik žmonių, bet ir šalių laimės lygį. Tokia išvada visiškai atitinka ir Lietuvos R.Veenhoveno „World database of Hapiness” laimės tyrimus, ypač žvilgtelėjus į grafiką, rodantį, kaip laimės pojūtis Lietuvoje kito dešimtmetį nuo 2001 m. Nelaimingiausi lietuviai buvo 2001 m. – surinko 4,6 balo iš dešimties galimų ir 2010 m. – 5 balus iš dešimties, o laimingiausi – sočiais prieškriziniais 2007-aisiais, surinkę 5,7 balo. O štai pradėjus krapštytis iš krizės duobės ir gyvenimui po truputį gerėjant – 2011 m. lietuvių pasitenkinimas gyvenimu šoktelėjo net 0,4 balo.
Įdomu, kad laimė priklauso ne tik nuo šalies ekonominio išsivystymo, žmonių pajamų ar išsilavinimo, bet ir nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, priešingai dažnai pasitaikančiai nuomonei, jog laimingi žmonės gyvena šiltuose kraštuose, palmių lapais dengtuose nameliuose, pasak R.Veenhoveno, apklausų rezultatai rodo, kad iš tiesų laimingesni jaučiasi vėsesnio klimato juostų gyventojai. Beje, svarbu ir tai, kad laimės pojūtis, pasirodo, yra paveldimas.
Tačiau visada buvo ir bus tokių, kurie bet kokius laimės tyrimus kritikuos, nes, jų nuomone, laimės pojūtį sunku išmatuoti – juk tai subjektyvus dalykas, priklausantis ne tik nuo žmogaus nuotaikos, užsiėmimo, bet ir nuo svajonių bei troškimų. Be to, laimė ir jos dydis skirtingose valstybėse ir kultūrose gali būti skirtingai suvokiami, tad ir lyginti šalis pagal laimės indeksus gana sudėtinga. Tokią idėją pagrįstų ir psichologo Jonathano Haidto tyrinėjimai. “Kiekviena kultūra ugdo ypatingą kompetenciją tam tikrais žmogiškosios būties klausimais, tačiau nė viena kultūra negali būti kompetentinga visais klausimais”, – teigia šis mokslininkas.
Todėl idėjų, kaip tapti laimingam, J.Haidtas ieško senovės išmintyje, kurią bando perkelti ir pritaikyti šiems laikams, o visus atradimus surašė knygoje “Laimės hipotezės”. Šis psichologas tyrinėja protą, mąstymo niuansus, žmonių santykius, asmenybės brendimą, gyvenimo prasmės suvokimą. Vienas įdomesnių autoriaus pastebėjimų yra tas, kad žmogus laimingas būna gavęs tai, ko trokšta, tačiau tokia laimės būsena trumpalaikė. “Kur kas daugiau vilčių teikia hipotezė, kad laimės būsena kyla iš vidaus ir negali būti pasiekta, priverčiant pasaulį paklusti mūsų norams”, – tikina J.Haidtas. Juk esą lengviau pačiam pakeisti mąstymą, nei pakeisti visą pasaulį.
Taigi psichologas siūlo vadovautis darnia, pusiausvyrą išlaikančia išmintimi, tai yra tarp seno ir naujo, Rytų ir Vakarų ar liberalių ir konservatyvių pažiūrų, kurios laikydamiesi pasieksime pasitenkinimą ir palaimingą būseną.

Žmonių gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių

O štai ekonomistui Arnoldui Klingui nepatinka įvairūs mokslininkų tyrinėjimai apie laimės paieškas. Jo manymu, knygos, pagrįstos tyrimais, kuriais bandoma nuspėti žmonių elgesį, knygynuose turėtų rikiuotis socialinių mokslų lentynose, o tos, kurios moko, kaip turėtume ar galėtume tapti ar būti laimingi, turėtų būti savipagalbos, arba “New Age”, skyriuje.
Kitas ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas su tokia nuomone nesutinka, nes esą “New Age” ir savipagalbos lentynos skirtos žemos kokybės literatūrai, o laimės tyrinėjimų tikslas yra pritaikyti tikrai patikimus socialinių mokslų metodus naujam tyrinėjimo objektui – žmonių laimei.
Profesorius atkreipia dėmesį į Shane Frederick ir George’o Loewenstaino straipsnį „Hedonistinė adaptacija”. Esą nustatyta, kad iš tiesų dauguma žmonių prisitaiko prie aplinkybių, kurios šiaip jau būna labai sunkios. Pavyzdžiui, pusbadžiu gyvenantys vaikai atrodo laimingi, linksmai žaisdami šiukšlynuose, be to, tikriausiai žinome, kad nemažai neįgaliųjų į gyvenimą žiūri pozityviai.
Taip pat išsiaiškinta, kad žmonės geriau prisitaiko prie situacijos, jei apie būsimas problemas sužino iš anksto, pavyzdžiui, lengviau prisitaikyti prie mylimo žmogaus mirties, kai yra laiko prie šitos minties priprasti. Taip pat žmonėms lengviau prisitaikyti prie įvykių, kurie tikrai įvyks, negu paliekant nors kelių procentų viltį jų išvengti.
Taigi laimės vertinimų begalė, taip pat ir receptų, kaip tapti ar kaip būti laimingiems. Tačiau laimės jausmą labiausiai lemia genai ir asmenybės struktūra. Jūs žinote, kokia jūsų asmenybės struktūra, be viso to, jums dar naudinga būtų žinoti, kad apskritai laimingi jaučiasi būtent tie žmonės, kurie visą gyvenimą nenustoja tos laimės siekti. Ir laimingas jaustis žmogus ima tada, kai jaučia augimą. Visiškai nesvarbu, kokia tai sritis: intelektinė, finansinė ar tiesiog darbinė. Paradoksalu, bet pasiekus pačią viršūnę laimės jausmas ima menkti, nors daugumai žmonių kaip tik atrodė, kad va tada jie jau tikrai taps laimingi.

18 tūkst. studijų apie laimę
Iki šiol pasaulyje parašyta jau daugiau nei 18 tūkst. studijų apie laimę. Skirtingi mokslininkai vis bando nustatyti, kada ir kodėl žmogus jaučiasi laimingas. Juk išsiaiškinus, kokios visuomenės formos ir ūkio sistemos gali padaryti piliečius laimingesnius, įvyktų tikras mokslo perversmas.
Tačiau kol kas mokslininkai daugiau mažiau sutarė tik dėl keleto dalykų: vienas jų – pats laimės apibrėžimas. Pasirodo, laimė susideda iš trijų komponentų: malonumo, įsitraukimo (ryšio su šeimos nariais ir darbu stiprumas, mėgstami užsiėmimai) ir prasmės (asmeninių stiprybių pasitelkimas tarnaujant aukštesniam tikslui). Iš šių trijų kelių, vedančių į laimingą, patenkintą gyvenimą, malonumas yra pats nesvarbiausias.
Dar viena išvada, dėl kurios dauguma mokslininkų jau nebesiginčija, yra ta, kad žmogus labiau patenkintas ne tuo, ką turi, o tuo, ką veikia. Tarkime, naujas automobilis, kad ir koks būtų brangus, dėmesio ilgai neprikausto. Visai kas kita yra bendravimas su draugais – jis kiekvieną sykį išgyvenamas iš naujo ir laimės jausmą pastiprina beveik visuomet.
Praktiškai nebeabejojama ir dėl to, kad žmogus jaučiasi daug laimingesnis, gyvendamas darnioje šeimoje. Priklausyti draugų būreliui, klubui, draugijai, bendra veikla užsiimančiai grupei ar religinei bendruomenei – visa tai irgi smarkiai lemia, kiek žmogus patenkintas gyvenimu. O štai praradus sutuoktinį gali prireikti net iki aštuonerių metų, kol grįš ankstesnė žmogaus būsena.
Fizinis grožis ar jaunystė laimės neprideda, geras išsilavinimas – irgi. Tačiau labai praverčia, jei turi talentą (dažniausiai paveldėtą kartu su genais) būti laimingam. Kai kurių mokslininkų vertinimu, genų indėlis į žmogaus nuostatas sudaro iki 50 proc. Lygiai taip pat neabejojama, kad polinkis jaustis laimingam ar nelaimingam priklauso ne tiek nuo aplinkos įvykių, kiek nuo asmenybės struktūros, o ji, kaip žinoma, formuojasi vaikystėje.
O štai filosofai į laimę bei jos paieškas niekada nesiūlė žvelgti rimtai ir patys, kalbėdami šia tema, gana stipriai ironizavo. Tarkime, Sigmundo Freudo manymu, iš visko sprendžiant, Kūrėjo planuose nebuvo ketinimų žmogų padaryti laimingą. Friedrichas Nietzsche, apibendrinęs daugumos mąstytojų samprotavimus apie gyvenimą, padarė išvadą, kad iš gyvenimo negalima laukti nieko gera. Na, o Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs: “Nežinau, kodėl mes čia esame, tik esu įsitikinęs, jog esame čia ne dėl to, kad galėtume džiaugtis.”