Šiaip jau visi nauji televizijos realybės šou užgimsta Didžiojoje Britanijoje arba JAV ir lietuviai po keliolikos mėnesių šias idėjas klonuoja. Bet kartais galėtų būti ir išimčių – bent vieną gerą mintį galėtų pasiūlyti ir lietuviai, nes nei britams, nei amerikiečiams tokių idėjų tiesiog negalėtų kilti.

Taigi idėjos esmė tokia: filmuoti Lietuvos kasdienybę ir rodyti išsivysčiusiuose kraštuose kaip humoro arba absurdo realybės šou. Kitaip tariant, sukti kažką panašaus į filmą “Boratas”, tik tai būtų ne meninis, o dokumentinis žanras.

Įsivaizduokite, su kokiu susidomėjimu britai, vokiečiai, švedai ar prancūzai žiūrėtų siužetus apie keistą lietuvių tautą, keistus jos herojus ir visiškai keistas problemas. Pirmadienis. P.Gražulio ir gėjų nuotykiai po Baltuoju tiltu. Antradienis. Greiti ir įsiutę: A.Sacharuko ir L.Karaliaus elgesio vertimas. Trečiadienis. Venckų namų sargyboje. Ketvirtadienis. Kaip pavogti milijardą – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Penktadienis. “Žalgirio” krepšinio klubo savininkas prisipažįsta esąs Buratinas (dar ne Boratas, bet netoli to).

Ir, svarbiausia, nieko nereikia kurti, viskas vyksta iš tiesų, intriga nesibaigia, tęsiniai dramatiški ir be galo originalūs. Dialogai spalvingi, netgi šokiruojantys, vaizdai niekur pasaulyje nematyti, pabaiga neprognozuojama.

Kitaip tariant, kam užsieniečiams žiūrėti Pono Byno nesusipratimus ar Simpsonus, jei lietuviai gali pasiūlyti daug spalvingesnį reginį, kupiną dar didesnių nesusipratimų ir dar arkliškesnio humoro. Po tokio projekto Lietuvai nebereikėtų kurti jokių įvaizdžio programų – trys mūsų oro uostai pasiūlytų dar šimtą skrydžių krypčių, nes nepakartojamų realybės šou prisižiūrėję užsieniečiai į mūsų šalį plūste plūstų. Pasižiūrėti, kaip čia tie laukiniai gyvena.

Taigi, gerbiami mūsų prodiuseriai, nesnauskite, parodykite savo talentą ir garsinkite Venckus, A.Ūsą, P.Gražulį, K.Uoką, L.Karalių, “Buratiną” ir jų draugus bei priešus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Juokas juokais, bet iš tiesų mes tokioje šalyje ir tokioje informacinėje erdvėje gyvename. Kalbant be užuolankų, tai primena košmarą. Užsitęsusį košmarą. Juk su D.Kedžio, A.Sacharuko, L.Karaliaus ir gėjų istorijomis mes gyvename jau kelis mėnesius. Blogiausia, kad nuo viso to pabėgti negali, nebent išmestum televizorių ir kompiuterį, sudaužytum radiją, ignoruotum visą spaudą ir apskritai vengtum bet kokių žmonių, nes šiandien visais šiais klausimais visi žmonės turi savo nuomonę.

Nuo viso to pailsėti galima nebent užsienyje. Ten būnant galva prašviesėja, nuotaika pragiedrėja, bet grįžti – ir vėl tavęs čia laukia L.Karalius, A.Sacharukas, K.Uoka ir nesibaigiantis absurdo realybės šou. Liūdna.