Daug prikalbėta ir prirašyta apie sausio pradžios įvykius Paryžiuje. Išsamiai aptarta teroristų grėsmė žmonijai, atkreiptas dėmesys į žodžio laisvės būtinybę, tačiau tema reikalauja nepaliaujamo aptarimo.

Norėdami pabrėžti protestą prieš bandymus kraujo kaina užčiaupti žiniasklaidos teisę kalbėti apie viską ir visaip, pasaulio lyderiai, o ir šiaip paprasti žmonės rinkosi į eisenas, nešė gėles prie Prancūzijos ambasadų ar dar kitaip reiškė solidarumą su žuvusiaisiais.

Viskas savaime suprantama. Žudyti žmogų už jo elgesį nežmoniška. Norėtųsi pasakyti – gyvuliška, bet liežuvis neapsiverčia, nes gyvūnijos pasaulyje nėra žinoma, kad kas nors ką nors žudytų už elgesį. Ten aišku: žudoma tuomet, kai kyla grėsmė gyvybei ar labai norisi ėsti…

Žmonijos pasaulyje viskas kitaip. Čia žudoma už bet ką. Kartais tiesiog šiaip sau. Ir ne vien ginklu. Kartais ir liežuviu. Bėda tik ta, kad fizinės žudynės mums rodosi gerokai vertesnės dėmesio nei dvasinės. Nesvarbu, kad lėtinis traumavimas patyčiomis, žeminimu ar grasinimais dažnai yra gerokai baisesnis nei fizinė agresija, – mes jo nelinkę sureikšminti.

Tada ir nutinka, kad imame abejingai žvelgti į žmogų, patiriantį dvasines kančias, kartais net nesuvokiantį aplink jį klestinčio blizgiojo pasaulio taisyklių ir tiesos. Mes esame įpratę prie gėrio ir grožio, todėl nusukame akis nuo elgetos, psichikos negalią nešančiojo ar stengiamės nematyti mokykloje užkabinėjamo paauglio bejėgiškumo. Nenorėdami veltis į atsakomybę už kenčiantįjį mes geriau patariame vargšui nekreipti dėmesio ir gyventi toliau toje pačioje kančioje. Praeis… O jei ne?

Nesiimsiu analizuoti dvasinių traumų ir dvasinio traumavimo svarbos, lygindamas juos su fizine agresija. Nelygintini dalykai. Ir vienas, ir kitas svarbus. Ir vienas, ir kitas kartais nužudo žmogų. Ir dar neaišku, kuris žiauresnis, nes fizinė agresija naikina tiesiogiai, o dvasinė kartais priverčia žmogų pakelti ranką prieš save. Kokia tad bejėgystė ir beviltiškumas už to turi slypėti.

Mane vis dėlto labiau domina kitas visos „Charlie Hebdo“ istorijos aspektas. Visame užjaučiančiųjų ir palaikančiųjų chore atsirado mažai tokių, kurie suabejotų paties leidinio atsakomybe dėl tragedijos. Pastebėjau keletą straipsnelių, kuriuose buvo keliamas klausimas, ar reikia žeminti šventus kitų žmonių jausmus karikatūromis ir rizikuoti tokia didele kaina. Tik tie balsai buvo tokie pavieniai ir silpni, kad tiesiog nuskendo laisvo žodžio gynėjų jūroje…

Mane šiandien būtent laisvės, o ypač beribės laisvės aspektas ir domina. Pasaulyje, kuriame dabar matome galybę bandymų manipuliuoti žmogaus protu vardan savo agresijos pateisinimo, laisvas žodis ir tiesos sakymas tampa vieninteliu patikimu ginklu prieš baimę. Deja, neretai laisvas žodis suprantamas kaip sakymas bet ko, bet kaip ir bet kada, nesusimąstant nei apie pasekmes, nei apie tokio sakymo patikimumą.

Štai kad ir karo Ukrainoje tema. Tiek kalbėta, perkalbėta, išnagrinėta, kad, atrodytų, nebelieka laisvos vietos ką nors naujo pasakyti. Bet laisvės kupini visokio plauko „ekspertai“ žiniasklaidoje vis gromuliuoja šią temą ir atranda vis naujų įrodymų, kad karas bus ir pas mus. Sakykite, ar nuolatinis gąsdinimas netampa žmogui tokiu pačiu smegenų plovimu, tik jau iš kitos pusės? Kaip Rusijos žiniasklaida nuolat gąsdina saviškius europiečių ar amerikiečių noru sunaikinti jų šalį, taip ir mūsiškiai „žinovai“ pateikia karo neišvengiamumą kaip faktą, nesvarbu, kad niekuo, išskyrus savo pačių fantazijas, nepagrįstą.

Taigi grįžkime prie laisvės. Laisvės sakyti, mąstyti, veikti. Prisimindamas prancūzų laikraščio tragediją, vis dėlto noriu paklausti vieno: kam reikėjo tų garsiųjų karikatūrų, kuriose, mano akimis žiūrint, nebuvo nieko bendro su laisve? Ar tyčiojimasis iš nemažos dalies žmonijai šventų dalykų vadintinas žodžio laisve? Ar tų pačių žmonių žeminimas (nes juk jie tamsūs – religija ir viduramžiai gi nesiskiria) irgi yra laisvė?

Į galvą ateina asociacija su patyčiomis mokykloje. Kai vieni paaugliai, kuriems nėra įdomu mokytis, ima tyčiotis iš kitų, kurie mokytis vis dėlto nori ir taip iškrinta iš „kietųjų“ rato, o dar dažniau apskritai imami persekioti – kodėl mes tuomet nesakome, kad agresoriai turi teisę laisvai išsakyti „kritiką“? Kodėl mes nevadiname to laisve reikšti nuomonę, kai grupelė sveikųjų tyliai šaiposi iš psichinę ar fizinę negalią turinčio žmogaus?

Tik nereikia sakyti, kad tai labai skirtingi dalykai. Deja, jie labai panašūs. Jei vaikas tiki Kalėdų Seneliu, yra žema ir net agresyvu iš jo šaipytis. Jei mano tiesa yra ta, kad šeimos vertybės apima gerokai didesnį atsakomybės jausmą nei tiesiog partnerystė, tai nėra pagrindas vadinti mane atsilikėliu ar kvailu. Nes kas gi žino absoliučią tiesą?

Žmogus gimsta bejėgis ir augdamas pamažu ima vaduotis iš tėvų globos, tapdamas savarankiška asmenybe. Tačiau laisvas žmogus – tai ne beribė būtybė. Branda šiuolaikinėje psichologijoje siejama su ribų pažinimu. Ne veltui manoma, kad pažindamas laisvę vaikas suvokia ir savo ribotumą. O sugebėdamas įsisavinti tas ribas jis patiria ir visavertiškumą bei saugumą, nes žino savo galimybes ir ima gerbti kitus žmones, taip sukurdamas visavertį ryšį su pasauliu.

Visavertis ryšys tolygus lygiaverčiam ryšiui. Jame nėra vietos kito žeminimui ir bandymams jį sutrypti. Vis dėlto nutinka, kad kai kurie nesubręsta iki tinkamo laisvės lygio. Jiems neduota, nes vieniems to neleido tėvai, kurie visaip neigė vaiko poreikius ir norus, kitus žemino bendraamžiai ar mokytojai, vadindami žiopliais ar nevykėliais. Tokiems žmonėms ribos visuomet reiškia bejėgystę, todėl ir reikia jas sudraskyti. Bet draskyti ribas – tai ir įtvirtinti beribę laisvę, kuriai esant galima viskas. Galima ir niekinti kitus žmones, ir tyčiotis iš jų jausmų ar tikėjimo. Juk galingiausi jaučiamės tuomet, kai greta mūsų yra bejėgiai…

Todėl aš ir manau, kad laisvės reikia išmokti ją pažįstant. Ribų nebuvimas dar nėra laisvė. Ribų nebuvimas labiau sietinas su anarchija. Psichiatrijoje netgi yra toks terminas „ribinė asmenybė“, kuris reiškia, kad asmuo gyvena psichologinį gyvenimą riboje tarp psichozės ir neurozės (ar sveikatos), taip pat ir tai, kad jo vidinis pasaulis stokoja ribų, dėl to virsta chaotišku. Taigi ribų nebuvimas nesukuria nieko gero – jis tik pastūmėja žmogų į psichikos degradaciją.

„Charlie Hebdo“ karikatūristai šaipėsi. Jie taip suprato laisvę: juoktis iš to, kas jiems atrodo kvaila ir menka. Bet ar juokdamiesi jie nepamiršo, kad ir humoras kartais tėra savigynos nuo kai kurių vidinių silpnybių priemonė? Yra toks terminas „kartuvių humoras“, kai juokas tampa sarkastiškas ir žeminantis. Neretai žmogus šaiposi iš savęs, bandydamas priminti, kad „gulinčio nemuša“, o jis šaipydamasis iš savęs jau atsigulė… Aplinkiniams tuomet nebūna juokinga, bet kodėl tuomet juokinga, kai besišaipant ant menčių guldomas kitas?