Siūlome ištrauką iš Antony Beevoro knygos „Berlynas. Žlugimas 1945-aisiais“, tapusios populiariausia 2013 m. istorine knyga. Šioje ištraukoje – istoriniais faktais grįstas autoriaus pasakojimas apie sovietų kareivių masiškai prievartautas Vokietijos moteris.

Vokiečių karinė valdžia smarkiai suklydo atsisakiusi naikinti sandėlius su alkoholio atsargomis numatomo Raudonosios armijos puolimo kelyje. Tokį sprendimą lėmė mintis, kad girtas priešas nėra pajėgus kovoti. Moteriškosios gyventojų dalies nelaimei, raudonarmiečiams, pasirodo, kaip tik šito ir reikėjo, kad įgytų drąsos prievartauti ir turėtų ūpo švęsti tokio siaubingo karo pabaigą.
Pergalės šventimo laikotarpis dar nereiškė, kad Berlyne dingo baimė. Užsitęsus šventinėms linksmybėms daug vokiečių moterų vis dar buvo prievartaujamos. Jaunas sovietų mokslininkas iš aštuoniolikmetės vokietaitės, kurią buvo pamilęs, sužinojo, kad gegužės 1-osios naktį Raudonosios armijos karininkas įgrūdo jai į burną pistoleto vamzdį ir taip laikė, kad mergina nesipriešintų, kol jis pasieks savo puolimo tikslą.
Moterys netrukus susigaudė, kad vakare, „medžioklės valandomis“, reikia išnykti. Dukras ištisomis dienomis slėpdavo palėpėse. Motinos išsmukdavo į gatvę parsinešti vandens tik anksti rytą, kai sovietų kareiviai dar miegodavo po išvakarėse išgerto alkoholio. Kartais didžiausias pavojus kildavo, jei kuri motina, žūtbūt siekdama išgelbėti savąsias dukteris, išduodavo, kur slepiasi kitos merginos.
Berlyniečiai prisimena, kad lauke kiekvieną vakarą girdėdavosi klyksmų, nes visi langai buvo išdaužyti. Dvi pagrindinės ligoninės nurodė, kad prievartavimo aukų buvo nuo 95 000 iki 125 000. Vienas gydytojas paskaičiavo, kad Berlyne buvo išprievartauta maždaug 100 000 moterų, iš jų apie 10 000 mirė, daugiausia dėl savižudybių. Manoma, kad mirusiųjų dalis iš 1,4 milijono nukentėjusiųjų Rytų Prūsijoje, Pomeranijoje ir Silezijoje buvo kur kas didesnė. Įvairiais vertinimais, išprievartauta mažiausiai du milijonai vokiečių moterų, nemaža, o gal ir didesnioji jų dalis išprievartauta po kelis kartus. Urzulos fon Kardorf draugę ir sovietų šnipę Šulcę-Boizen (Schulze-Boysen) „vienas po kito išprievartavo dvidešimt trys kareiviai“. Paskui ligoninėje ją teko siūti.
Vokiečių moterys į išgyventus prievartavimus reagavo labai įvairiai. Daugelis aukų, ypač jaunos, iki tol šeimų globojamos mergaitės, nepajėgė suvokti, kodėl su jomis taip elgiamasi, tad psichologiniai padariniai galėjo būti katastrofiški. Joms tapo nepaprastai sunku palaikyti santykius su vyrais, neretai šita problema likdavo visam gyvenimui. Motinoms dažniausiai visų pirma rūpėdavo vaikai ir tai padėdavo ištverti viską, kas būdavo daroma joms pačioms. Kitos moterys, ir jaunos, ir subrendusios, paprasčiausiai stengdavosi tuos išgyvenimus ignoruoti, išmesti iš atminties. „Privalau daug ką slopinti, kad galėčiau kaip nors gyventi“, – pripažino viena moteris, atsisakiusi kalbėtis šia tema. Kai kurios nesipriešindavo ir sugebėdavo atsiriboti nuo to, kas joms daroma, – atrodo, tada jos kankindavosi kur kas mažiau. Kartais moterys apie savo išgyvenimus pasakodavo taip, tarsi tada būtų atsiskyrusios nuo savo kūno ir viską stebėjusios iš šalies. „Šitoks jausmas, – rašė viena, – neleido tai patirčiai paveikti viso mano gyvenimo.“
Regis, padėdavo ir sveikas berlynietiškas cinizmas. „Apskritai, – savo dienoraštyje gegužės 4 dieną rašė nežinoma moteris, – mes po truputį imame į visą šitą prievartavimų reikalą žiūrėti su tam tikru, nors gal šiek tiek niūroku humoru.“ Jos pastebėjo, kad ivanai visų pirma renkasi apkūnesnes, ir tai teikė šiokio tokio ~schadenfreude~ – „piktdžiugiško pasitenkinimo“. Iki šiol nesulysusios paprastai buvo nacių partijos veikėjų žmonos arba kitos privilegijuotą padėtį turėjusios moterys.
Išprievartavimas tapo, pasak nežinomos dienoraštininkės, bendra patirtimi, tad ją įveikti reikėjo dalijantis tais bendrais išgyvenimais, apie juos kalbantis. Tačiau grįžę vyrai stengėsi uždrausti tokias kalbas net ir tada, kai jų pačių šalia nebūdavo. Moterims reikėjo susitaikyti su tuo, kas jas ištiko, bet paaiškėjo, kad vyrai jų gyvenime neretai viską tik dar labiau apsunkindavo. Buvusieji greta savo moterų kentė gėdą dėl negebėjimo jų apsaugoti. Hana Gerlic (Hanna Gerlitz), gelbėdama vyrą ir save pačią, atsidavė dviem girtiems sovietų karininkams. „Vėliau, – rašė ji, – man teko guosti savo vyrą ir padėti jam atgauti drąsą. Jis verkdavo kaip vaikas.“
Vyrai, kurie slapstydamiesi išvengė nelaisvės ar buvo anksti paleisti iš belaisvių stovyklų, grįžę ir išgirdę, kad žmona ar sužadėtinė jiems nesant buvo išžaginta, emociškai, regis, tarsi suakmenėdavo. (Be to, daugelis sovietų stovyklose ilgiau išbuvusių belaisvių dėl badavimo patyrė „deseksualizaciją“.) Jiems pasirodė labai sunku susigyventi su mintimi, kad jų moterys patyrė prievartą. Urzula fon Kardorf girdėjo pasakojant apie jauną aristokratą, kuris, sužinojęs, kad jo sužadėtinę išprievartavo penki rusų kareiviai, tuoj pat nutraukė su ja visus ryšius. Dienoraštį rašiusi nežinoma moteris apie namo gyventojų patirtus baisumus papasakojo buvusiam mylimajam, kuris netikėtai užėjo pas ją. „Visos jūs dabar – begėdės kekšės, – pratrūko tas vyras. – Visos iki vienos. Negaliu klausyti tokių pasakojimų. Paniekinote visas savo vertybes, tikros kalės!“ Tada ji padavė dienoraštį, kad paskaitytų pats. Išvydęs aprašymą, kaip ji buvo žaginama, jis žiūrėjo į ją tarsi į pamišėlę. Po poros dienų vyras iškeliavo pareiškęs, kad eina ieškoti maisto. Daugiau ji jo nebematė.
Duktė, motina ir senelė, visos kartu išprievartautos pačiame Berlyno pakraštyje, guodėsi mintimi, kad šeimos galva žuvęs kare. Jį būtų užmušę namie, nes būtų stojęs jų ginti – taip kalbėdavo jos tarpusavyje. Tačiau iš tiesų, regis, tik vienas kitas vokietis pasielgė taip, kas, savaime suprantama, buvo beprasmė narsa. Garsus aktorius Haris Lybkė (Harry Liebke) krito negyvas po smūgio buteliu į galvą, kai mėgino išgelbėti jo bute prisiglaudusią merginą. Atrodo, tai buvo reta išimtis. Nežinoma dienoraštininkė eilėje prie vandens siurblio iš vienos moters net girdėjo, kad raudonarmiečiams ją tempiant iš rūsio tame pačiame name gyvenantis vyras kalbėjo: „Dėl Dievo, tik nesipriešink! Mums visiems prišauksi bėdą.“
Vis dėlto moteris mėgindavo ginti tėvai ar mažamečiai sūnūs, besikliaujantys savo jėgomis. „Trylikametis Dyteris Zalis (Dieter Sahl), – netrukus po tų įvykių rašė kaimynai, – mojuodamas kumščiais puolė rusą, kuris čia pat, jam matant, prievartavo jo motiną. Jis pasiekė vienintelį dalyką – buvo iš karto nušautas.“