„Laikotarpis, kai knyga, laikraštis buvo masinė pramoga, vertinant šimtmečiais, yra palyginti trumpas“, – taip spaudos likimą yra apibrėžęs Vilniaus universiteto filosofas Nerijus Milerius. Kitaip tariant, XIX a. kūrinys masinė spauda, jo nuomone, – tik laikinas reiškinys žmonijos istorijoje.

Prieš savaitę laikraščio “15min” savininkai paskelbė nutraukiantys šio popierinio savaitraščio leidybą. Dar anksčiau didieji dienraščiai paskelbė, kad popieriniu pavidalu nebeišeis pirmadieniais. „Vilniaus diena“ iš dienraščio tapo savaitraščiu. Ir tai nežinia, ar ilgam. Po kelių mėnesių vėl sulauksime pranešimų apie kitų laikraščių uždarymą.
Taigi, gal jau galima kalbėti apie laikraščių eros pabaigą Lietuvoje? Kodėl, net palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviški laikraščiai atsidūrė tokioje gilioje ekonominėje duobėje? Gal apskritai neverta kelti spaudos likimo klausimų, nes juos išspręs rinka, pasiūlos ir paklausos dėsnis?

Viešajai erdvei – ne vien nauda

Komunikacijos teoretikai teigia, kad viešoji erdvė – tai diskusijų vieta, kurioje išgryninama, suformuojama viešoji nuomonė, iškeliamos, aptariamos idėjos. Kad tai vyktų, būtinos dvi svarbiausios sąlygos: viešojoje erdvėje neturėtų būti jokių valdžios bei dominuojančių ekonominių jėgų suvaržymų. Kuo daugiau informacijos, tuo geriau viešajam diskursui.
Kita vertus, įžvalgesni mokslininkai atkreipia dėmesį ir kelia klausimą, ar tikrai visa informacija yra naudinga demokratijai, ar ji nekenkia visuomenei. Deja, žiniasklaidos kontrolė, priklausomybės problemos vis labiau užaštrina šį klausimą. Tiek verslas, tiek politinė valdžia gali iškreipti realybės atspindėjimą per žiniasklaidą, spaudos galia galima nesunkiai manipuliuoti.
Kam šis trumpas teorinis diskursas? Jis labai akivaizdžiai parodo, kad Lietuvos laikraščiai tapo priklausomi ne tik nuo besikeičiančios ekonomikos, reklamos rinkos, bet ir nuo politinių, verslo grupuočių. Ir ši priklausomybė gerokai iškreipė ir neigiamai paveikė tai, ką vadiname viešąja erdve.
Prieš ketverius metus prasidėjusi krizė ypač skaudžiai smogė laikraščiams. Jų reklamos rinka smuko daugiau nei 50 proc. – nuo 135 mln. Lt 2008-aisiais iki 56 mln. Lt 2012-aisiais. Negana to, spaudos verslo modeliui kojas stipriai pakirto ir internetas, tiksliau, vis populiarėjantys internetiniai informacijos portalai, kuriuose visa informacija nemokama.
Pajamų mažėjimas sukėlė vadinamąjį domino efektą. Laikraščių redakcijos taupė, stengėsi išsiversti su mažiau žurnalistų, mokėjo jiems mažus atlyginimus. Siekiant išlaikyti paskutinius skaitytojus laikraščių puslapiuose ėmė vyrauti bulvarinės naujienos, o ne naudinga informacija.
Kita vertus, tai skatina susimąstyti, ar vien tik ekonominės priežastys lėmė lietuviškų laikraščių nuopuolį.

Nuo sargybinio iki prievartautojo

Teoriškai žiniasklaida yra sarginis demokratijos šuo. Bet visi žinome, kad sarginių šunų gali būti įvairių rūšių: tai pudeliai, koviniai šunys, rotveileriai. Kitaip tariant, žiniasklaida gali ne tik kautis dėl demokratijos ar būti platforma viešajai diskusijai. Juk žiniasklaida gali būti ir naminis šunelis – siaurų verslo bei politikos interesų sargybinis. Ji taip pat gali būti panaudojama, panašiai kaip medžioklėje, užpulti, išgąsdinti politiniams oponentams ar prievartauti verslo konkurentams.
Vargu ar daug Lietuvos piliečių pritartų teiginiui, kad mūsų šalies spauda pastaraisiais metais buvo demokratijos sargybinis. Akivaizdu, kad visuomenei svarbius dalykus, laikraščiams keliaujant iš vieno banko į kito rankas, iš vienos verslo ar politinės grupuotės į kitos priklausomybę, užgožė komerciniai, verslo bei politiniai interesai.
Blogiausia tai, kad lietuviškuose laikraščiuose viešoji nuomonė jau formuojama nebe diskusijomis, o pasitelkiant manipuliacijas ir informacijos kontrolę, manant, kad skaitytojus, publiką galima tiesiog kvailinti, konkurentus, politinius oponentus – įbauginti.
Ne dėl aktyvesnio politinio švietimo, o dėl akivaizdžių mėginimų manipuliuoti politiniais ar verslo interesais Lietuvos visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida per dešimtmetį nuo 70 proc. sumažėjo iki 30 proc. Juk atsivertus bet kurį dienraštį labai greitai galima atpažinti, kuris jų yra „pudelis“, kuris – „rotveileris“.
Tapę atskirų verslo grupių ar tiesiog politikų interesų gynėjais, laikraščiai užaštrino logišką skaitytojo klausimą: kodėl dar reikia mokėti už kažkieno interesų gynimą, jei informaciją galima gauti iš kitos žiniasklaidos, net nemokamai per televiziją ar internetą?

Internetas – ne vien išsigelbėjimas

Vis dėlto džiaugtis lietuviškos spaudos nuopuoliu neverta. Toks labai ženklus ir greitas spaudos nykimas neigiamai veikia viešąjį diskursą.
Interneto naujienų portalų gausa ir konkurencija abejonių nekelia. Nuo lyderio – „Delfi“ portalo – skaitytojų skaičiumi stengiasi neatsilikti ir „15min“, ir „lrytas.lt“, ir „Alfa“. Tačiau atidžiau panagrinėjus ekonominius naujienų portalų skaičius nesunku įžvelgti ir čia slypinčias panašias kaip ir laikraščių rinkoje problemas.
Naujienų portalo „Delfi“ metinės pajamos yra per 15 mln. Lt (2012 m. duomenys), o tai beveik pusė visos interneto reklamos rinkos. Tuomet kyla pagrįstas klausimas: ar gali rimčiau su tuo konkuruoti „15min“ ar „Alfa“, per metus gaudami tik 3–4 mln. Lt pajamų? Juk sąnaudos turiniui sukurti yra tokios pat arba bent panašios.
Šie skaičiai išduoda tą patį domino efektą internetinėje žiniasklaidoje, kaip ir spaudoje. Mažiau žurnalistų, pageidautina su minimaliu atlyginimu, ir kuo daugiau produkcijos. Todėl praktiškai viskas, kas pasiekia redakcijas spaudos pranešimų, viešųjų ryšių agentūrų, įmonių, politinių partijų rinkodaros padalinių produkcijos pavidalu, net neredaguojant patenka į portalus.