Lietuvos pramonės sektorius kritikuojamas dėl technologinio savo atsilikimo, nesugebėjimo išnaudoti turimo potencialo, dėl ko dauguma šalies pramonės įmonių kuria žemos ar vidutinės pridedamosios vertės produkciją. Ar realu tikėtis, kad per penkerius metus įvyks proveržis ir mūsų pramonė pakils į aukštesnę lygą?

Vertinant Lietuvos pramonę apima prieštaringi jausmai: viena vertus, džiugu, kad dar 2012 m. pramonės augimas pasiekė prieškrizinį lygį, kita vertus, liūdna, kad šis sektorius išlieka nemodernus ir neitin efektyvus.
„Nors Lietuvos pramonės dalis ekonomikoje sudaro 21,1 proc. ir gerokai lenkia ES vidurkį, viršijantį 15 proc., tačiau darbo našumo rodikliai rodo, kad esame žemos pridėtinės vertės produktų kūrėjai ir pagal darbo našumą lenkiame tik keletą ES šalių“, – teigia Ūkio viceministras Marius Skarupskas.
Naujausiais Ūkio ministerijos duomenimis, apie 11,5 proc. visų mūsų šalyje veikiančių įmonių dirbo pramonėje, čia taip pat telkėsi apie 25 proc. visų dirbančiųjų. Pramonei taip pat tenka didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų – maždaug 26 proc. Pavyzdžiui, VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ šiuo metu dirba su daugiau nei 30 investicinių projektų, o daugiau nei trečdalis jų – gamybiniai. Keletą reiškingiausių galima ir paminėti: štai Vokietijos biotechnologijų įmonė „Bio-chem Cleantec“ Elektrėnuose investuos daugiau nei 20 mln. Lt į naują savo gamybinį padalinį, o Kaune naują gamybos liniją statys švedų „KB Components“.
Pernai apdirbamosios pramonės produkcijos pagaminta už 61,8 mlrd. Lt, 2011 m. – 57,3 mlrd. Lt., o 2010 m. – 45,8 mlrd.Lt. Joje sukuriama pridedamoji vertė auga: 2011 m. sudarė 24,5 proc., o 2012 m. – 25,1 proc. Praėjusiais metais daugiau nei du trečdaliai mūsų pramonės produkcijos buvo eksportuota (62 proc. – į ES šalis, o 30 proc. – į NVS šalis).
Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje išties stipri baldų, elektroninių ir optinių gaminių, tekstilės, gėrimų ir maisto produktų pramonė, taip pat išvystyta metalo, guminių ir plastikinių gaminių, chemikalų ir chemijos produktų gamyba. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvoje veikė apie 1,2 tūkst. medienos ir medienos apdirbimo įmonių, apie 890 maisto ir gėrimų, 743 – baldų gamybos, 645 – metalo gaminių įmonių.

Revoliucijų nebus

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas iš tradicinių pramonės šakų išskiria medienos apdirbimo, baldų, maisto (ypač pieno, grūdų ir jų gaminių) gamybą. „Nors šios šakos nesukuria daug pridėtinės vertės, tačiau teikia kasdieninę duoną ir sukuria daug darbo vietų. Jos ir ateityje išliks pagrindiniais ramsčiais. Nors dar greta būdavo minima ir tekstilė, tačiau dabar jos ateitis miglota“, – sako ekonomistas.
Beje, pasak “Veido” pašnekovų, rėmimosi tradicinėmis pramonės šakomis nereikėtų laikyti minusu: tobulinant šiuos sektorius, galima ženkliai padidinti jų gaminamos produkcijos pridedamąją vertę. „Štai jei eksportuoji medieną – vertės mažoka, jei popierių ar plokštes – vertė vis dar gana nedidelė, tačiau, jei sugebi pagaminti išskirtinio dizaino kokybiškus baldus, tai jau visai kitas lygis“, – duoda pavyzdį Ž.Mauricas.
Visgi situaciją apsunkina tai, kad regiono valstybių pramonės struktūra ir privalumai panašūs, tad kaimynai – didžiausi mūsų konkurentai. Su latviais ypač konkuruojame medienos, baldų gamybos srityse, lenkai labai stiprūs ir lenkia Lietuvą maisto pramonėje.
Ironiška, tačiau kartais Lietuvoje lietuviškai pramonės produkcijai su įvežtine konkuruoti trukdo nevienodos taisyklės. „Jeigu lietuviai gamina dešrą, jie laikosi įmonės kokybės standartų ir gana griežtų šalies teisės aktų reikalavimų, tačiau, štai, lenkai Lietuvoje gali pardavinėti kur kas prastesnės kokybės produkciją – ją reguliuoja tik įmonės standartai. Jei jie tokie, kad dešroje mėsos beveik nėra, ne problema, tik reikia nurodyti sudėtį ant etiketės”, – komentuoja Pramonininkų konfederacijos (PK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Tiesa, mūsų konkurencingumui trukdo toli gražu ne tik tai. Juk daugumoje mūsų pramonės įmonių dirbama su nemodernia, jau nusidėvėjusia technika. Atėjus sunkmečiui, įmonių investicijos į įrangą visiškai sumenko ir dar neatsigavo taip, kaip turėtų. Įmones stabdo tai, kad jos vis dar nesijaučia saugios, nes nėra aiškios ateities perspektyvos – tiek kalbant apie pasaulinius, tiek apie vidaus mokestinės, įstatyminės aplinkos pokyčius. Nors kol kas neinvestavimas į įrangą dar nepadarė daug žalos, neigiamų padarinių konkurencingumui galime sulaukti jau netrukus. „Artėja tas laikas, kai daugelyje įmonių dalį įrangos žūtbūt reikės atnaujinti, bet, realu, kad tam nebus laisvų lėšų“, – sako S.Besagirskas.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas mato dar vieną, susijusią problemą – pelno, skiriamo investicijoms, apmokestinimą. Jo žodžiais, to atsisakius, būtų galima skirti daugiau lėšų įrangai modernizuoti.
Kalbinti pašnekovai sutaria, kad per keletą metų didesnių pasikeitimų Lietuvos pramonės struktūroje būti neturėtų, o daugiausia bus koncentruojamasi į tų pačių sektorių stiprinimą. Reikia pažymėti, kad Lietuvos pramonė nenutolsta nuo Europos tendencijų – kas išryškėja ES, tas po kelerių metų ateina ir į Lietuvą.
Didelių permainų nežada ir politiniai vėjai. Ūkio viceministras M.Skarupskas taip pat pažymi, kad dėmesys į žemą pridėtinę vertę, tačiau daug darbo vietų sukuriančioms pramonės sritims (pirmiausia – baldų, tekstilės, maisto) nemažės. „Šios pramonės dalies plėtra gali būti užtikrinta įsijungiant į tarptautines vertės grandines, kuriant savus prekinius ženklus, diegiant naujas technologijas ir plačiau atveriant galimybes eksportui“, – dėsto viceministras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.