"Veido" archyvas

Grafičiai – ir meno, ir vandalizmo forma

Grafičių žala vien Vilniaus miestui kasmet siekia po pusę milijono litų, o visoje Lietuvoje – milijonus, tačiau būdų, kaip išspręsti šią problemą, mūsų šalyje nerandama.

Grafičiai – dviprasmiškas reiškinys: tai ir vandalizmo, ir meno forma. Lietuvoje pabrėžiama destruktyvioji pusė, dėl to ir kovos metodai destruktyvūs: sugauti, nubausti, uždažyti ar, pavyzdžiui, įkąsti į ranką, kaip netiesiogiai teigiama Vilniaus savivaldybės inicijuotoje socialinėje reklamoje su geležiniu vilku raudonais dantimis ir kraujuojančia piešėjo ranka. “Neterliosi Vilniaus mūrų!” – rašoma plakate ir priduriama, kad grafičių žala miestui kasmet siekia pusę milijono litų.

Užtenka pereiti pora sostinės Senamiesčio gatvių, kad įsitikintume, jog šie metodai neveikia: piešinių kiekiu centrinė Vilniaus dalis galėtų varžytis su gausiausiai Europoje apipieštu Berlynu. Komiko ir sostinės savivaldybės tarybos nario Algio Ramanausko iniciatyva “Pagauti Solomoną” taip pat kol kas pakurstė tik daugiau visuomenės pykčio piešėjų atžvilgiu. Kol interneto komentatoriai kuria linčo teismo scenarijus, “Solomonas” toliau sėkmingai ženklina miesto sienas, jo parašų, grafitininkų terminais kalbant – “tagų”, mieste tik daugėja.
Vadinasi, kažką reikia daryti kitaip. O kokių alternatyvų turime?

Nori piešti – rašyk prašymą savivaldybei

Grįžkime prie to, kad grafičiai yra ir meno forma. Nepaisant kritikos, ji legaliai egzistuoja moderniose visuomenėse kartu su kitais gatvės menais, pvz., repo muzika ar breiko šokiu. Kai grafitis piešiamas naktį, slapta ir greitai, sukurti ką nors vizualiai vertinga gali tik meistras. Daugumai miestuose matomų darbų – toli iki meistriškumo. Tai ypač pasakytina apie “tagus”, kurie ir nepretenduoja į jokią meno formą – jais dažniausiai norima perduoti žinią, kad “aš čia buvau”.

Norintieji kurti menišką grafitį, o ne slapstytis nuo pareigūnų, tai gali daryti per viešus renginius. Geras pavyzdys, kartu parodęs ir susidomėjimo grafičiais mastą, – rugsėjį Vilniuje įvykęs “Nescafe Street Art 2010″ festivalis. Prie Baltojo tilto esančiame riedlenčių parke susirinkę piešėjai varžėsi dėl solidaus piniginio prizo, o į juos pažiūrėti susirinko pora tūkstančių entuziastų.

Problema ta, kad panašūs vieši renginiai vyksta labai retai, o piešiantieji tai daro nuolat, nelegaliai. Egzistuoja ir alternatyva – legalios sienos. Vilniuje jų yra septynios, tačiau prieš piešiant būtina pateikti prašymą savivaldybei, pridedant asmens dokumentą ir piešinio eskizus. Grafitininkų bendruomenei tokia tvarka visiškai nepriimtina. “Žmonės stikliniame pastate (Vilniaus savivaldybėje – K.V.) paskyrė tas sienas, kad galėtų sakyti, jog leidžia piešti legaliai. Tačiau aš nesuskaičiuočiau nė dešimties graferių, kurie yra bandę tai padaryti pagal visas taisykles”, – tikina dešimt metų grafičiais besidomintis ir pats piešiantis vaikinas, prisistatęs pseudonimu 310.

Svarbu ir tai, kad Vilniuje dauguma piešimui skirtų vietų yra požeminėse perėjose ar stovėjimo aikštelėse – ten, kur piešiniai retai pastebimi. Tai prieštarauja vienam iš grafičių piešimo tikslų – kuo didesnio matomumo siekiui. “Dažnai piešiant grafičius norima šlovės, kad darbas būtų pamatytas. Dėl to tas pats piešinys prie Aušros vartų turės daug didesnę vertę nei kur nors Naujininkuose”, – aiškina pašnekovas.

Vis dėlto grafičių piešėjams pavyko užmegzti sėkmingą kontaktą su savivaldybe. Susitarta, kad vienoje iš legalių sienų (Olimpiečių gatvėje, prie buvusios “Žalgirio” irklavimo bazės prieplaukos) būtų galima piešti be eskizų derinimo.

Eksperimentas prasidės balandžio viduryje ir truks mėnesį laiko. Jei visi per tą laiką nupiešti grafičiai atitiks savivaldybės kriterijus, tikimasi, kad laisvų ir legalių sienų mieste atsiras ir daugiau. Taip sostinė pasektų pasiteisinusiu Kauno pavyzdžiu – nuo 2008 m. rudens šiame mieste yra trys visiškai laisvos grafičių sienos ir dėl to mieste nėra kilę papildomų problemų.

Legalizavimas priimtinas tik mažumai piešėjų

Legalios sienos – vienas dažniausiai pasaulyje taikomų kovos su grafičiais būdų. Jis naudingas tuo, kad padeda piešėjams ir valstybės tarnautojamas rasti bendrą kalbą. Veronika Urbonaitė, sociologė, Vilniaus universiteto doktorantė, tyrinėjanti miesto kultūrą, legalias sienas vertina ir kaip vietą piešėjams praktikuotis: “Jei legaliam grafičių piešimui skirtos sienos būtų apgalvotai parinktos, jos sutrauktų pradedančiuosius piešėjus, kurių treniravimasis sukelia daugiausiai galvos skausmo švarą mėgstantiems miestiečiams. Patyrusiems tokios sienos taip pat būtų gera proga didelio formato, sudėtingiems, įgudimo ir susikaupimo reikalaujantiems darbams atlikti. Tik svarbu nuspręsti, kad šios sienos būtų nors kiek prieinamos taip trokštamam praeivių žvilgsniui”, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto legalių sienų politika problemą sprendžia tik iš dalies, nes ja bandoma paneigti pačią reiškinio prigimtį. Nuo pat moderniojo grafičio atsiradimo (apskritai grafičių ištakos siekia antikinės Graikijos laikus) 8-ajame dešimtmetyje Niujorke ši veikla yra kriminalinė. Daugumos piešėjų požiūriu, legalus grafitis nėra “tikras”, nes jam nupiešti nereikia jokių papildomų pastangų. Aplinkybės, kuriomis būna piešiama, dažnai yra svarbesnės už patį rezultatą.

“Piešiantieji legaliai siekia estetinio pasitenkinimo, o nelegaliai – tik “vandalina”, – teigia kitas ilgametis grafičių piešėjas, prisistatantis Antonu, kuriam galimybės piešti legaliai prireikė tik po ilgos “vandalinimo” praktikos. “Pamenu, seniau vaikščiodavau gatvėmis, reikėdavo adrenalino. Dabar į grafičius žiūriu kaip į meną, o adrenalinui gauti pasirenku ekstremalų sportą”, – prisimena pašnekovas, nebandantis pateisinti nei savęs, nei kitų grafitininkų.

“Piešimas gatvėse nelegaliai yra nusikaltimas, aiškiai apibūdinamas kodekse”, – į kompromisus nesileidžia Antonas.

Greičiau uždažo, nei kreipiasi į teismą

Nė vienam užsienio miestui nepavyko išnaikinti grafičių kultūros, to seniai ir nebesiekiama. Niujorke vadinamosios nulio tolerancijos politikos atsisakyta dar 9-ajame dešimtmetyje, pamačius, kad ji neduoda rezultatų. Šiuo metu pažangūs pasaulio miestai su grafitininkais kovoja strategiškai: sudaromos ilgalaikės prevencijos programos, kuriomis siekiama įtraukti visuomenę į kovą su nelegaliais piešėjais. Pavyzdžiui, Sidnėjuje veikia telefono linija, kuria galima pranešti apie naujai atsiradusį grafitį, pasirūpinama, kad miesto centre piešiniai būtų nuvalomi per parą, o atokesnėse vietose – per penkias. Tai galioja tik nelegaliems grafičiams – jei norima piešti legaliai, nėra jokių suvaržymų.

Vilniuje pirmieji piešiniai atsirado 1991 m., tačiau grafičių prevencijos strategija parengta tik pernai. Lig tol buvo kovojama stichiškai, rengiant pavienes uždažymo akcijas, kurios per metus atsieidavo po kelis šimtus tūkstančių litų, tačiau neduodavo realios naudos – jau kitą dieną ant perdažytų sienų atsirasdavo nauji grafičiai, nes piešėjai žinodavo, kad kitas uždažymas bus tik po kelių mėnesių.

Pirmąja strategija, arba Nelegalių grafičių prevencijos Vilniaus miesto savivaldybėje programa, siekiama skatinti gyventojus būti neabejingus, pareigūnus – patruliuoti potencialiose grafitininkų susirinkimų vietose, nedaryti jokių nuolaidų nusižengusiems.

Savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento direktoriaus Rimanto Ramanausko duomenimis, per pastaruosius metus sostinėje pagauti 38 grafičių piešėjai. “Pažiūrėkit į miestą ir nuspręskit, ar tai daug, ar mažai”, – ironiškai teigia jis.

Išties nelegaliai piešiančiųjų yra nepalyginti daugiau, tačiau gyventojai nelinkę pranešti apie grafitininkų padarytą žalą, nes nėra patogaus būdo tai padaryti. “Apskaičiuoti, kokio dydžio žala padaryta, paskui bandyti tą sumą išgauti… Tai labai gremėzdiška sistema. Dėl to žmonės greičiau uždažo sieną, negu kreipiasi į teismą”, – dėsto R.Ramanauskas.

Kova neišvengiama

Ieškant būdų, kaip įveikti grafičius, svarbu suprasti, kad kova niekada nebus laimėta nė vienos pusės, o legalizavimas įmanomas tik iki tam tikros ribos. Su tuo sutinka ir abu kalbinti grafitininkai. Vieno jų teigimu, kompromiso nesiekia nė viena iš trijų suinteresuotų grupių: “Graferiai nori kovoti, nes kova yra romantizuojama, visuomenė skundžiasi, bet nieko nedaro, kad ką nors išspręstų, o savivaldybė toliau stengiasi viską kontroliuoti”, – sako pseudonimu 310 prisistatantis vaikinas.

Jam antrina ir kitas ilgametis piešėjas Antonas: “Vandalams kompromiso nereikia, daliai piešėjų menininkų reikia, bet nepakankamai, o valdžiai reikia, bet jis neįvyks.”

V.Urbonaitės manymu, grafičiai yra natūralus visuomenės reiškinys, protesto, nuomonės pareiškimo forma. Jiems atsirasti tereikia dviejų dalykų: aerozolinių dažų ir laisvos informacijos sklaidos. “Valdžios ir grafičių piešėjų pasaulio suvokimo būdai visiškai skirtingi, todėl vienos pusės pasaulėvaizdžio įgyvendinimas būtų košmaras kitai. Valdžios vizija – švarus ir kontroliuojamas miestas, piešėjų – atviras idėjoms miestas, kurio sienos yra vieša nuosavybė. Taigi kova, mano manymu, neišvengiama”, – teigia sociologė.

Nepaisant šios kovos neišvengiamumo, pašnekovė mano, kad šiuo metu Vilniui reikia lanksčios ir strategiškai geriau apgalvotos grafičių vadybos programos.