LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.