Pastarąjį pusmetį pesimistiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje šiek tiek sumažėjo, tačiau lietuviai, palyginti su kitomis ES šalimis, vis tiek vieni labiausiai nepatenkintų savo gyvenimu.

Vilnietė Regina Mocevičienė jau penkerius metus niekur nedirba. Siuvėjos specialybę turinti 38-erių metų moteris buvo priversta atsisakyti darbo vienoje siuvimo įmonėje, nes labai nusilpo regėjimas. Keletą metų ji savo namuose prižiūrėjo vaikus, vyras gaudavo apie 2 tūkst. Lt atlyginimą, tad jų keturių asmenų šeima išsiversdavo. Tačiau pernai jis buvo atleistas, o Regina jau pusmetį neranda auklės darbo. “Keletą mėnesių gyvenome iš socialinių pašalpų, tačiau vos sudūrėme galą su galu, nes reikia išleisti į mokyklą dvi dukras ir susimokėti komunalinius mokesčius. Pramogas ir skanesnį maistą jau seniai pamiršome”, – skundžiasi R.Mocevičienė.
Moteris tikėjosi, kad gyventi taps šiek tiek lengviau, vyrui išvažiavus dirbti į Angliją. Deja, viename mėsos fabrike uždarbiaujantis vyras kol kas šeimai gali atsiųsti labai nedaug pinigų. “Esu nusivylusi mūsų valdžia, kuri nesprendžia ekonominių problemų, o, atvirkščiai, stumia žmones į skurdą ir verčia emigruoti. Aš pati taip pat išvažiuočiau, išsivežčiau ir dukras, nes nematau Lietuvoje jokių perspektyvų, tačiau reikia rūpintis sunkiai sergančiu tėvu, kuris net į parduotuvę pats nenueina”, – pasakoja Regina.
Pasak moters, gyvenimas jos niekada nelepino, nes, dešimties metų netekusi mamos, turėdavo ne tik nudirbti namų ruošos darbus, bet ir prižiūrėti jaunesnę seserį, tačiau kad paklius į tokią sunkią padėtį, niekada nebūtų pagalvojusi. Šiandien ji nemato net menkiausios geresnio gyvenimo perspektyvos, nesitiki, kad pavyks susirasti gerai atlyginamą darbą ar kad emigravęs vyras staiga praturtės. “Vasarą ir rudenį išgyvensim, nes kaimynė leido savo kolektyvinio sodo sklype pasisodinti šiek tiek daržovių, nusiskinam ten ir uogų, tačiau net neįsivaizduoju, kas bus žiemą, kai gausim sąskaitas už šildymą”, – be jokio optimizmo svarsto R.Mocevičienė.
Kita mūsų pašnekovė, Jonavoje gyvenanti 49-erių metų Dalia Kuzmickienė, įveikusi onkologinę ligą, pernai baigė lietuvių filologijos magistrantūros studijas ir įstojo į doktorantūrą. Be to, išmoko vairuoti automobilį ir iš daugiabučio persikėlė gyventi į sodo namelį. “Nepasidaviau ligai, nes labai norėjau pamatyti, kaip dukra baigia vidurinę mokyklą, pašokti jos vestuvėse ir sulaukti anūkų. Patyriau ne vieną chemoterapijos kursą, kelias operacijas, o ir dabar sveikata šlubuoja, tačiau supratau, kad reikia branginti kiekvieną dieną. Tad pradėjau įgyvendinti tai, apie ką pasvajodavau, bet vis nerasdavau laiko. Kai išsikeli tikslą, net nesėkmės nebaisios, nes turi orientyrą. Be to, nelieka laiko verkšlenti, kad trūksta pinigų ar per sunku”, – dėsto D.Kuzmickienė.

Pesimizmas tampa gyvenimo būdu

Psichologinio konsultavimo centro “Sielos žemėlapis” psichologė Anna Vinkovskienė tvirtina, kad pesimizmas – tai psichikos reakcija į neigiamus dalykus, nesėkmes, nepasiteisinusius lūkesčius. “Mūsų smegenys labiau įsimena tai, kas buvo blogai, kad kitą kartą vėl nepakliūtume į pavojingas situacijas, nesusidurtume su neigiamais dalykais. Tai natūrali, apsauginė reakcija. Tačiau pesimistai plaukia pasroviui, bijo susidurti su nesėkme. Nieko nedaro, manydami, kad vis tiek nepavyks”, – aiškina A.Vinkovskienė.
Psichologės teigimu, toks mąstymo įprotis yra įgytas. Jeigu žmogus, patyręs nesėkmę, nesulaukia artimųjų paramos, ilgainiui įsitvirtina požiūris, kad kam stengtis – juk vis tiek nepavyks. Ypač tai svarbu vaikystėje ir paauglystėje, nes, nesulaukęs tėvų supratimo, vaikas pradeda save vadinti nevykėliu. O vėliau negatyvios mintys tampa gyvenimo būdu.
“Pesimistai nuo optimistų skiriasi pagal tai, kaip vertina vieno ar kito įvykio pasekmes. Neigiamai į gyvenimą žvelgiantys žmonės dėl visko kaltina save arba norėdami išvengti skausmo nesėkmės atveju jau iš anksto nusiteikia, kad nepavyks. Taip jie tikisi mažiau kentėti, jeigu iš tiesų nepasiseks. Tačiau tyrimai rodo, jog emocinis nusiteikimas, kad, pavyzdžiui, neišlaikysiu egzamino ar negausiu darbo, tam pasitvirtinus nė kiek nesumažina vidinės kančios”, – atskleidžia A.Vinkovskienė. Ji mano, kad lietuviams trūksta sveiko pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Sociologo Vyliaus Leonavičiaus nuomone, tai lemia autosugestinis santykis su savimi. “Pats žmogus įsikalba, kad jam niekas nesiseka, yra nelaimingas ir nesulauks geresnių laikų. Be to, žiniasklaida formuoja įvaizdį, kad Lietuvoje viskas tik blogai. Mat nušviesdama įvykius pabrėžia neigiamus dalykus. O daugelis lietuvių priklauso tokiam tipui žmonių, kurių požiūrį net 80 proc. suformuoja televizija ar spauda”, – tvirtina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Išsiskiriame itin neigiamu požiūriu į valdžią

Žmonių nuotaikos priklauso ne tik nuo asmeninių savybių, gebėjimo pastebėti smulkmenas bei jomis pasidžiaugti, bet ir nuo ekonominės šalies padėties. UAB Rinkos tyrimų centro direktorius Mindaugas Degutis dėsto, kad pesimistiškai visuomenė būna nusiteikusi, kai prognozuojami sunkesni laikai, ir atvirkščiai – kai ekonomika pradeda augti, optimistų padaugėja.
Tai įrodo ir Eurobarometro tyrimas. 2010-ųjų rudenį, palyginti su tų pačių metų pavasariu, lietuvių, teigiančių, kad yra patenkinti dabartiniu savo gyvenimu, pagausėjo maždaug 6 proc. – iki 56 proc. Tai beveik toks pat rodiklis kaip ir 2008 m. rudenį, kai pasaulyje prasidėjo finansų krizė. Tuomet Lietuvoje patenkintųjų savo gyvenimu buvo 58 proc. O labiausiai pasitenkinimo gyvenimu lygis buvo nukritęs 2000 m. rudenį, kai siekė tik 40 proc., ir 2010 m. pavasarį – 50 proc.
Vis dėlto, nors per pastaruosius metus optimistiškai nusiteikusių lietuvių šiek tiek padaugėjo, tarp ES valstybių vis tiek esame vieni didžiausių pesimistų. Pagal labiausiai savo gyvenimu nepatenkintų žmonių skaičių Lietuva yra šeštoje vietoje po Bulgarijos, Portugalijos, Rumunijos, Graikijos ir Vengrijos. Tuo tarpu patenkintų savo gyvenimu tautų penketukas nepasikeitė net ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Didžiausias pasitenkinimo gyvenimu lygis yra Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge ir Suomijoje.
“Lietuviai šiandien jau nepatenka į pačių didžiausių pesimistų penketuką, vis daugiau žmonių mato šviesią ateitį, tačiau iš kitų ES šalių mes išsiskiriame itin neigiamu požiūriu į valdžią. Tai susiję su lūkesčių nepatenkinimu. Žmonės tikėjosi, kad visas jų problemas išspręs valstybė, kad gyvenimas atkūrus nepriklausomybę stebuklingu būdu staiga pagerės, bet taip neatsitiko. Jaunesnių žmonių požiūris jau pasikeitęs, tačiau daugelis vyresnės kartos atstovų vis dar per daug tikisi iš valstybės, todėl ir yra labiau nusivylę”, – mano M.Degutis.

Tikslas suteikia prasmę

Nematantiems perspektyvų ir nusivylusiems gyvenimu Lietuvoje žmonėms psichologė A.Vinkovskienė pataria pirmiausia atsikratyti iliuzijos, kad kažkas kitas gali išspręsti problemas. “Labai svarbu išsikelti konkretų tikslą tai dienai, pusmečiui ar metams, kurį pasiekęs žmogus jausis laimingas. Tada gyvenimas turi prasmę, o kliūtys suvokiamos kaip normalus dalykas. Reikia aiškiai sau pasakyti, kad, pavyzdžiui, noriu parašyti magistro darbą aštuonetui ar dešimtukui arba užimti ne geras pareigas, o tokias, kad galėčiau gauti tam tikrą atlyginimą, realizuoti konkrečias savo ambicijas”, – dėsto psichologė.
Ji pabrėžia, kad labai svarbu išmokti atskirti nesėkmės priežastis – kiek tai priklausė nuo paties žmogaus ir ko jis negalėjo paveikti, kur pasibaigė atsakomybės ribos. Juk gyvenime yra tokių situacijų, kurių tiesiog negalima įveikti, nes ne viskas nuo mūsų priklauso. Be to, ir amžinai sektis negali, nėra gyvenimo, kuris praeitų be sunkumų.
Liudas Vasiliauskas, vedantis seminarus apie emocinę laisvę, sako, kad reikia išsakyti jausmą, tada jis pats pasitrauks ir bus galima blaiviai vertinti situaciją. “Garsiai įvardijus, kad dabar aš bijau, jaučiuosi nelaimingas, kad yra taip ir ne kitaip, atsiribojama nuo jausmų, trukdančių spręsti problemas. Be to, kuo mažiau minčių sukasi galvoje, tuo žmogus jaučiasi laimingesnis. Susikoncentravus ties konkrečiu tikslu nelieka vietos pašalinėms mintims”, – mano L.Vasiliauskas.
O tuo metu, kai atrodo, jog viskas tik blogai, reikėtų ne galvoti, kad ta juoda uždanga niekada neprasiskleis, bet rasti jėgų veikti. “Galima pasinaudoti vilties technika ir įtikinti save, kad nesėkmės – tai pamokos, suteikiančios galimybę pasimokyti iš klaidų. Kai užgriūva nemalonumai, reikėtų prisiminti, kas gyvenime įvyko malonaus. Tai suteikia vilties, kad ir vėl viskas bus gerai”, – pataria A.Vinkovskienė.