Žmonija jau dabar suvalgo daugiau užaugintos žuvies nei jautienos – ir tai tik pradžia. Manoma, kad dėl augančio gyventojų skaičiaus, didėjančių pajamų ir fakto, jog valgyti jūrų gėrybes sveika širdžiai, šios produkcijos poreikis per artimiausius 20 metų išaugs bent 35 proc.

Pasaulinis natūralioje aplinkoje pagaunamų žuvų kiekis nedidėja, todėl beveik visą šią paklausą turės patenkinti ūkiuose išaugintos jūrų gėrybės. „Kaip užsiauginti geresnės žuvies?“ – klausiama žurnalo „National Geographic Lietuva“ birželio mėnesio numeryje.
Pramoninio masto žuvų ūkiai dygsta visur. Akvakultūra nuo 1980 m. išaugo net 14 kartų. Jos pasaulinė produkcija – nuo sidabrašonių lašišų iki tikriausiai tik kinų virėjų temėgstamų jūrų agurkų – 2012 m. pasiekė daugiau nei 70 mln. tonų. Ji pirmą kartą akivaizdžiai viršijo jautienos gamybą ir prilygo beveik pusei Žemėje suvartojamos žuvies ir moliuskų kiekio.
Nerimą kelia tai, kad vandenyne bus sukurta dar viena pramonės šaka, galinti turėti neigiamų pasekmių. Nors akvakultūra yra vystoma nuo seniausių laikų, bėdų kyla ne dėl jos pačios, o dėl itin sparčios jos plėtros.
„Melsvoji revoliucija“, dėl kurios maisto prekių parduotuvių šaldikliuose atsidūrė pigios vakuume įpakuotos lašišos, krevetės ir tilapijos, atnešė ir daugybę su žemės ūkiu siejamų bėdų: natūralių arealų sunaikinimą, vandens užterštumą, baimę dėl maisto saugos. XX a. devintajame dešimtmetyje didžiuliai atogrąžų mangrovių sąžalynų plotai buvo sulygintu su žeme ir jų vietoje įkurti ūkiai, dabar tiekiantys nemenką pasaulinės krevečių produkcijos dalį. Akvakultūrinis užterštumas – dvokus azoto, fosforo ir negyvos žuvies kokteilis – šiuo metu kelia itin didelį pavojų Azijai, kur įsikūrę 90 proc. žuvų ūkių. Norėdami išlaikyti gyvas žuvis ankštose patalpose, kai kurie Azijos augintojai griebiasi JAV, Japonijoje ir Europoje uždraustų naudoti antibiotikų ir pesticidų,“ – problemos vardinamos „National Geographic Lietuva“ publikuojamame straipsnyje.
Viena pusė žuvų augintojų įsitikinusi, jog, norint išvengti bėdų, žuvis reikia auginti rezervuaruose sausumoje, o ne ežere ar jūroje esančiuose garduose. Tačiau valdyti tokį fabrikėlį kainuoja nepigiai: reikia vandens valymo sistemos, galingumu prilygstančios nedidelio miestelio sistemai, be to, jai varyti reikalinga elektra. Yra ir kitas būdas, kurio laikosi antrieji, – žuvis auginti toli nuo kranto esančiuose garduose.
„Priežiūros ir eksploatacijos išlaidos toli nuo kranto – didelės. Daugelis lašišų auginamos saugiuose užutėkiuose šalia kranto, o bangos virš B. O‘Hanlono gardų gali siekti daugiau nei 6 metrus. Bet šis srūvantis vanduo ir yra visų svarbiausias: tokia nuolatinė kaita padeda išvengti ligų ir taršos. Jo garduose žuvys laikomos ne taip tankiai, kaip įprastame lašišų ūkyje, be to, giliai į vandenį įleistus gardus nuolat skalauja srovės ir bangos. Kol kas B. O‘Hanlonui ešerių neteko gydyti antibiotikais, o Majamio universiteto tyrėjai nerado aplink jo gardus jokių žuvų atmatų pėdsakų“, – pasakojama apie netoli Panamos krantų įkurtą didžiausią pasaulyje atvirame vandenyne esantį žuvų ūkį.
Tačiau kyla dar viena problema – nesvarbu, kur ir kokiu būdu žuvys yra auginamos, jas reikia maitinti. Nors, palyginti su sausumos gyvūnais, jas šerti reikia gerokai mažiau, tačiau jos suvartoja gana didelę žmonėms skirto maisto dalį.