Pirmą kartą Lietuvos kriminalinės policijos istorijoje už grotų pasiųstas iš karto visas organizuotos nusikalstamos grupuotės branduolys. „Daktarų“ gauja ir nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras po kelių dešimtmečių kovos pagaliau sutriuškinti.

„Tai didžiausias Lietuvos kriminalistų laimėjimas per visą nepriklausomybės laikotarpį“, – apie „daktarų“ grupuotės lyderiams birželio viduryje Klaipėdos apygardos teisme paskelbtą nuosprendį sako buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Kone tris dešimtmečius pareigūnai mėgino demaskuoti „daktarų“ nusikalstamą susivienijimą, veikusį maždaug nuo 1978 m. Būdavo išaiškinami atskiri nusikaltimai, Henrikas Daktaras anksčiau buvo nuteistas penkis kartus, tačiau visos grupuotės iki šiol nepavykdavo izoliuoti. Tačiau dabar teisėjų kolegija net keturiolikai „daktarų“ gaujos narių skyrė laisvės atėmimo bausmes. Griežčiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos sulaukė gaujos vadas H.Daktaras, nuteistas už nusikaltimus, padarytus dar nuo 1993 m.
H.Daktaro dešiniąja ranka vadintam Egidijui Abariui teismas atseikėjo 20 metų kalėjimo. Kitiems grupuotės nariams kalėjime teks praleisti nuo dvejų iki 18 metų.
Taigi kodėl teisėsaugininkams tik šiemet pavyko galutinai sutriuškinti ne vieną dešimtmetį Kaune siautėjusius „daktarus“, kurie plėšė, reketavo verslininkus, be gailesčio žudė ne tik „konkurentus“, bet ir saviškius?

„Daktarų“ gaujos neliko

Pasak buvusio kriminalinės policijos komisaro, vėliau Seimo nario Alvydo Sadecko, pirmo pradėjusio lipti „daktarų“ gaujai ant kulnų dar 1986-aisiais, anksčiau pareigūnai negalėjo susitelkti vien tik ties darbu su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis. Taip pat nebuvo reikalingos teisinės bazės, kuri leistų apsaugoti liudininkus, tokių kaip dabar techninių priemonių.
„Labai didelis smūgis teisėsaugai buvo suduotas 1992 m, kai tuometis vidaus reikalų ministras Petras Valiukas pareiškė, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra. Nusikaltėliams tai atrišo rankas“, – prisimena A.Sadeckas. Jo vadovaujami pareigūnai 1987 m. surinko pakankamai įrodymų, kad H.Daktaras ir dar aštuoni grupuotės nariai už plėšimus būtų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.
Nors Henytė turėjo kalėti aštuonerius metus ir dalį bausmės atlikti Sibire, tačiau vos po ketverių metų, 1991-ųjų pabaigoje, buvo paleistas į laisvę. 1997 m. tuomet generalinio prokuroro pareigas ėjusiam Artūrui Paulauskui ir kitiems pareigūnams pavyko H.Daktarą pasiųsti už grotų 7,5 metų dėl turto prievartavimo, tačiau atlikęs tris ketvirtadalius bausmės Henytė vėl išėjo į laisvę.
2005 m. bandyta dar kartą suduoti smūgį H.Daktaro autoritetui. Tuomet jam buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos dėl turto prievartavimo, tačiau jis nuteistas tik dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
„Anksčiau teisėsaugos pareigūnams pavykdavo įrodyti po vieną ar kelis H.Daktaro ir kitų grupuotės narių nusikaltimus, tačiau jie nebuvo pagrindiniai, todėl po kelerių metų, praleistų kalėjime, grupuotės lyderis išeidavo į laisvę“, – teigia naujausios „daktarų“ bylos ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis.
Pasak jo, prie šios bylos aktyviai pradėta dirbti maždaug nuo 2004 m., o teismą ji pasiekė tik po septynerių metų, nes pareigūnai stengėsi kruopščiai surinkti visus įrodymus, kad jų nepritrūktų ir gauja pagaliau būtų eliminuota iš nusikalstamo pasaulio. A.Matonio žodžiais, būtent tai ir buvo padaryta: daugiau nei prieš savaitę Klaipėdos apygardos teismui paskelbus nuosprendį, „daktarų“ gaujos nebeliko.
V.Grigaravičius pabrėžia, jog reikšmingą pergalę pareigūnams pavyko pasiekti todėl, kad buvo suburta didelė profesionalų komanda, kuri gilinosi į šios gaujos narių psichologiją, analizavo senas bylas ir, svarbiausia, darė tai su užsidegimu. O anksčiau pareigūnai, pradėję aiškintis „daktarų“ nusikaltimus, dažniausiai tyrimus užmesdavo, nes pasikeisdavo arba jų pačių pareigos, arba vadovybė.
„Turėjome tikslą – ne atskleisti konkretų skaičių nusikaltimų, bet įrodyti, kad „daktarai“ buvo organizuota nusikalstama grupuotė su savo iždu, tam tikra struktūra ir hierarchija. Šitą darbą siekėme padaryti iki pabaigos. Svarbu, kad tos pačios nuomonės tvirtai laikėsi ir Generalinė prokuratūra. Rezultatą lėmė tai, kad ne tik buvo taikomi psichologiniai metodai, tarkim, bandant įtikinti liudininkus duoti parodymus, bet ir pasitelkta daug žmonių, specialios technikos, kad būtų atkasti nužudytųjų kūnai“, – dėsto A.Matonis.

Grupuotės aukso amžius – 1990–2000 m.

A.Paulauskas neabejoja, kad teisėsaugininkams darbą palengvino ir sukurta teisinė bazė: 2001 m. priimtas Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos įstatymas. Mat tokių bylų sėkmingai baigčiai itin daug reikšmės turi liudininkų parodymai. Atsiradus galimybei išvengti bausmės arba už grotų pakliūti trumpesniam laikotarpiui, nuo 2005 m. su kriminalistais vienas po kito pradėjo bendradarbiauti „daktarų“ gaujos veteranai. Tuomet grupuotės įtaka pradėjo bliūkšti, o galybė gerokai sumenko.
„Kai praėjus dvidešimtmečiui nuo padaryto nusikaltimo sulaikomas žudikas, kuris puikiai apsirūpinęs materialiai, džiaugiasi vaikų ir anūkų dėmesiu, jis pradeda galvoti, ar tylėti ir skirtis su tokiu gyvenimu, ar išsikovoti lengvesnes sąlygas“, – vieną pagrindinių priežasčių, kodėl dalis grupuotės narių atskleidė, kaip ir kur buvo padaryti nusikaltimai, nurodo V.Grigaravičius.
Jis priduria, kad kiti pajuto, jog policija šiandien – stipri jėga ir anksčiau ar vėliau vis tiek prisikas prie visų. O pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nemažai pareigūnų dangstė ne tik „daktarų“, bet ir kitų gaujų nusikaltimus. A.Paulauskas prisimena turėjęs duomenų, jog kai 1997 m. Henytė atvyko į prokuratūrą, Kauno pareigūnai jam buvo pažadėję, kad jis grįš namo. Vis dėlto tąkart nuo kalėjimo H.Daktarui nepavyko išsisukti.
Generalinės prokuratūros prokuroras Zdislavas Tuliševskis, palaikęs kaltinimą „daktarų“ byloje, taip pat patvirtina, kad didelė šios bylos sėkmė – grupuotės narių liudijimai, tačiau pabrėžia, jog nusikalstamo pasaulio veteranus prakalbinti pavyko prieš tai pareigūnams sukaupus pakankamai duomenų apie jų nusikalstamą veiklą.
Prokuroro žodžiais, „daktarai“ aukso amžių išgyveno nuo 1990 iki 2000 m. Paskui vieni žuvo, kiti sėdo į kalėjimą, dalis pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga. Tai grupuotę susilpnino.
„Iki 1990 m. stiprūs jie buvo labiau dėl fizinės jėgos, demonstruojamo žiaurumo, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iš verslininkų reketo smarkiai praturtėjo, pradėjo investuoti į nekilnojamąją turtą, tad įgijo ir ekonominę jėgą. Tuo metu viena jų veiklų buvo vogti automobilius, o paskui reikalauti iš šeimininko išpirkos“, – pasakoja A.Paulauskas.
Žurnalisto Dailiaus Dargio, parašiusio knygas „Tikroji Daktarų istorija“, „Kruvinasis mafijos maršrutas“ ir „Vilniaus bomberio išpažintis“, žiniomis, nepriklausomybės pradžioje H.Daktaro vadovaujama gauja įspūdingas sumas uždirbdavo ir iš spirito kontrabandos – nuo vienos cisternos apie 100 tūkst. JAV dolerių.
„Būta duomenų, kad nuo 1998 iki 2003 m. „daktarai“ Kaune kontroliavo prekybą narkotikais. Pareigūnai pakaunėje buvo aptikę kelis amfetamino fabrikus, kurie priklausė grupuotei. O mėgstamiausia H.Daktaro suma, kurios jis reikalaudavo, pavyzdžiui, iš reketuojamų verslininkų, – 100 tūkst. dolerių arba litų“, – atskleidžia D.Dargis.