"Veido" archyvas

Jeruzalė yra šventas miestas net trijų religijų išpažinėjams – žydams, krikščionims ir muslumonams

Kad galėtum pasakyti, jog buvai Izraelyje, užtenka ir kelių valandų – perbėgi Jeruzalės kryžiaus keliu (Via Dolorosa), uždegi žvakelę Šv. Kapo bazilikoje, nusifotografuoji prie Raudų sienos ir nusiperki suvenyrą arabų turguje. Bet tam, kad iš tiesų pažintum Izraelį, neužteks ir trijų gyvenimų. Vieno reikėtų vien pažinti Jeruzalę, o dar dviejų – suvokti, ką pažinai.

Nors Izraelis labai nedidelis (šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. kv. km, per vieną dieną įmanoma automobiliu pervažiuoti visą šalį skersai ir išilgai), bet įžymių vietų čia lyg senienų ant antikvariato lentynų. Čia kiekvienoje žemės pėdoje kažkas įvyko, kūrėsi, griuvo ir paliko žymę istorijoje, o tu gali visa tai paliesti ranka. Nes Izraelis ir yra istorija, atskaitos taškas.

Bet pirmiausia ne apie atskaitos, o apie apskaitos tašką, nes kiekvienam planuojančiam kelionę į Izraelį ne trims gyvenimams, o standartinio ilgio atostogoms teks apsispręsti, kiek kelionei skirti laiko.

Kuriam laikui?

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar planuojate lakstyti kaip įkirpti po garsias vietas, ar maudytis jūroje, ar klajoti piligrimų keliais po krikščionybės vietas, ar mėgautis vietos virtuve ir vynu. Bet kuriuo atveju mažiau nei penkioms dienoms į Izraelį vykti beprasmiška, nes tai teprilygtų kelionių knygos su paveikslėliais greitam vartymui. Reikėtų nors dešimt ar keturiolikos dienų, iš kurių kokias penkias galima skirti poilsiui prie jūros, o jų Izraelyje net trys – Negyvoji, Viduržemio ir Raudonoji.

Blogiausia atvykti į Izraelį tranzitu, tai yra bandyti suderinti poilsį Egipte ar Turkijoje su vienos dienos išvyka į Izraelį. Pavyzdžiui, iš Šarm el Šeicho Egipte iki Jeruzalės – ne mažiau kaip penkios valandos kelio ir tiek pat atgal. Iš Turkijos (dažniausiai Antalijos ar Stambulo) į vienos dienos turą Izraelin skraidina lėktuvu, o paskui autobusu veža į Jeruzalę. Visa ši procedūra tokia ilga ir varginanti, kad pačiai ekskursijai beveik nelieka laiko. Todėl pasivaikščiojimas apsiriboja bėgimu per Jeruzalę ir ilgu apsipirkinėjimu iš anksto sutartose prekyvietėse. Ir visas šis malonumas pigiausiai kainuoja 300 JAV dolerių.

Kada?

Izraelis, žinoma, ne Afrika, bet labai arti jos. Todėl vasarą čia labai karšta, o žiemą užeina lietaus sezonai. Idealus laikas keliauti į Izraelį – gegužė ir spalis, kai jūra jau (ar dar) šilta, turistų ne tiek daug, o kainos nedidelės.

Labai svarbu nepataikyti per didžiąsias šventes – Velykas pavasarį ir Naujuosius metus rudenį (jie neturi nuolatinės datos, štai šiemet Naujieji – rugsėjo 8-ąją). Tuo metu viešbučiai būna kimšte užkimšti, kainos padvigubėja, dauguma parduotuvių uždarytos, o gatvėse neprasibrausi per švenčiančią minią.

Beje, patys izraeliečiai stengiasi keliauti po savo šalį paaštrėjus krizei su arabais, o tai nutinka gana dažnai. Tada šalyje beveik nelieka žiniasklaidos pranešimų išgąsdintų turistų. Bet tai, ką rašo laikraščiai ir rodo televizijos, turi mažai ką bendra su tuo, kas vyksta iš tikrųjų. Ir jei nenorite kankintis eilėse prie muziejų, jei norite be grūsties lankyti šventyklas ir architektūros paminklus – tai pati puikiausia galimybė.

Nuo kur pradėti?

Maršrutų keliauti po Izraelį galima rasti tiek, kiek turite fantazijos. Kad ir ką sugalvotumėte, vis tiek teks pradėti nuo Tel Avivo, kuriame yra vienintelis Izraelio tarptautinis oro uostas. Tel Avivui užtenka skirti dieną ar dvi, bet įsikurti geriausia būtent čia, kokiame nors viešbutyje ant Viduržemio jūros kranto. Žinoma, juo arčiau jūra, juo viešbutis brangesnis, bet trečioje ar ketvirtoje gatvėje nuo krantinės galima rasti pigesnį, o iki jūros bus ne daugiau kaip penkios minutės kelio.

Krantinės rajone išsidėsčiusios ir svarbiausios Tel Avivo garsenybės – Jafa, skaičiuojanti 4 tūkst. metų istoriją, pirmųjų gyventojų kvartalas Neve Zedekas ir UNESCO saugomas bauhauzo stiliaus Baltojo Tel Avivo rajonas. Čia ir jaukiausios Tel Avivo kavinės bei restoranai, dirbantys iki paskutinio lankytojo. Patys egzotiškiausi – šalia centrinės Karmelio turgavietės ir prie jos prisišliejusios Allenby gatvės bei Nahalat Binyamino pėsčiųjų zonos, kur vyksta vietos amatininkų mugės.

Iš Tel Avivo galima neskubant pradėti kelionę po Izraelį. Maršrutui sudaryti reikės žemėlapio arba Biblijos. Taip, būtent Biblijos, nes viskas, kas joje aprašyta, tiesiogiai susiję su Izraeliu.

Kuria kryptimi?

Geriau judėti iš šiaurės į pietus – taip, kaip aprašyta Biblijoje. Šiauriausia Izraelio dalis nuo Tel Avivo nutolusi apie 300 km, piečiausia – 450 km. Beje, keliai Izraelyje puikūs, nuorodos aiškios, tad neprireiks nė navigatoriaus.

Važiuodami į šiaurę pasieksite biblinį Nazaretą, Jėzaus Kristaus vaikystės ir jaunystės miestą. Įdomu paklajoti ne tik po patį Nazaretą su šv. Grota, didžiausia Artimuosiuose Rytuose Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir daugybe kitų įdomybių, bet ir po apylinkes, užsukti į Sephorio parką, senovės judėjų miestą Ciporį, švč. Marijos tėvų namą, pasivaikščioti po kryžiuočių tvirtovę. O iš ten, laikantis šiaurės rytų krypties, tęsti kelionę į Kaną, kur Kristus padarė savo pirmą stebuklą – per vestuves vandenį pavertė vynu, ir Kfar Nachumą, kur padarė daug kitų.

Toliau biblinę kelionę verta tęsti prie Arbelio kalno su jo unikaliu gamtos draustiniu ir romėnų pastatų griuvėsiais, nusileisti prie Kinereto ežero ir Tverijos miesto. Čia romėnai ant vietos karštų šaltinių pastatė savo garsiąsias pirtis, kurios neblogai išsilaikė iki mūsų dienų (Hamat Gader). Tačiau būkite ypač atsargūs: šalia pirčių įsikūrusi krokodilų veisykla, taigi aštrūs pojūčiai (tiesiogine šio žodžio prasme) garantuoti.

Ten, kur Jordano upė išteka iš Kinereto ežero, Jordanite, turistai lanko krikšto vietą, nors ištikrųjų Jėzus Kristus krikštytas gerokai žemiau pagal upės tėkmę, tačiau vietos verslininkai iš šio apsirikimo entuziastingai spaudžia pinigus. Nuo Kinereto ežero kelias veda senovinio Beit Šeano (Skitopolio) link. Čia išlikęs senovės graikų amfiteatras, senovės romėnų pirtys, kolonados, kuriose buvo įsikūrę senoviniai turgūs.

Toliau judėdami vaizdingu slėniu, priartėsite prie Tel Megido kalno, įėjusio į krikščionybės istoriją Armagedono vardu. Čia vyko paskutinis Gėrio ir Blogio mūšis prieš pasaulio pabaigą. Likimo ironija – čia izraeliečiai pastatė kalėjimą, kuriame kalinami iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai. Juos pasaulio pabaiga kaip jau ir ištiko.

Tel Megidas atveria kelią į Haifą – pagrindinius Izraelio jūros vartus ir antrą pagal dydį šalies miestą, pastatytą dar romėnų epochoje. Pagrindinės miesto įžymybės – biblinis Karmelio kalnas (546 m), Bahajų šventovė su garsiaisiais persiškais sodais. Haifoje daugybė muziejų, vienuolynų, žavių gatvelių ir viliojančių tavernų, kuriose pusnuogės Rytų gražuolės jus vilios vynu ir dar labiau gundančiais pasiūlymais. Taigi miestas tikrai vertas to, kad čia liktumėte nakčiai, o ryte išvažiuotumėte į Aką (18 km), įtrauktą į UNESCO sąrašus. Kas tik nevaldė šio miesto per 4 tūkst. jo gyvavimo metų – ir egiptiečiai, ir finikiečiai, ir persai, ir graikai, ir romėnai, ir kryžiuočiai, ir turkai – ir tai dar ne visas sąrašas. Miesto vizitinė kortelė – kryžiuočių tvirtovė, apjuosta galingomis sienomis, su požeminiais tuneliais, neseniai atvertais ir lankytojams. Čia galima apžiūrėti baltąją Al Džazaro mečetę, turkišką turgų.

O grįžtant į Tel Avivą galima stabtelėti Zikhron Yaakove paragauti nuostabaus vyno iš barono Rotšildo rūsių, po to atsipūtus pasiekti Cezarėją, kurioje reikėtų užsibūti iki gilios nakties, kad iki soties pasisotintumėte romantika, vaikštinėdami palei romėnų amfiteatrą, hipodromą, helenizmo epochos rūmų griuvėsius, panirdami į Viduržemio jūrą, nes tokio paplūdimio kaip čia nėra niekur kitur Izraelyje.

"Veido" archyvas

Vienas seniausių pasaulyje vienuolynų – Mar Saba, pastatytas dykumoje, Nahal Kidrono tarpeklyje, VI amžiuje

Kur toliau?

Tam, kad pasirengtumėte pasimatyti su Jeruzale, galite vieną dieną atsipūsti Tel Avivo paplūdimyje. Kelionė iki Izraelio sostinės Jeruzalės truks apie valandą (50 km). Beje, važinėti po miestą automobiliu prilygtų savižudybei, nes gudriai supintose jo gatvėse susipainioja net taksistai.

Nors visos ekskursijos Jeruzalėje paprastai prasideda nuo Jafos vartų, įeiti į miestą įdomiausia iš Alyvų kalno – taip, kaip darė Jėzus Kristus. Nuo čia atsiveria viso miesto panorama. Kelias, kuriuo Jėzus įėjo į Jeruzalę, atsiremia į Auksinius vartus. Jeigu paaiškės, kad jūs pranašas, vartai patys prieš jus atsivers, bet visiems kitiems teks apeiti Senąjį miestą iki Siono vartų ir jau nuo ten keliauti iki kitų kelionių gide aprašytų objektų.

Beje, Šventajame mieste svarbu stebėti ne tik istorijos paminklus, bet ir savo kišenes. Ir saugotis visų pirma arabų berniūkščių, mėgstančių turtėti turistų sąskaita. Ir dar neužmirškite, kad visi raritetai, taip pat ir nukryžiuotojo vainiko dygliai, kuriuos jums siūlys Jeruzalės prekeiviai, neturi nieko bendra su originalu.

Iš Jeruzalės galima leistis Negyvosios jūros link, judant nuo vienuolyno prie vienuolyno. Tik neužmirškite, kad jie jau yra okupuotose teritorijose, taigi malonumas žiūrėti gali būti ekstremalus. Bet aplankyti Betanės kaimelį, kuriame yra Lozoriaus kapas, ar švento Gerasimo, kuris buvo prisijaukinęs liūtą, vienuolyną tikrai neprošal. Verta užsukti ir į Karantalio vienuolyną. Sakoma, kad jei atsigersi vandens iš jo šulinio, išsipildys visos svajonės. Štai kokia viliojanti proga!

Maudytis Negyvojoje jūroje ir tepliotis purvu – gana nuobodu. Kur kas įdomiau paklaidžioti po Ein Gedi draustinį ar ten, kur stovėjo Sodoma ir Gomora, stabtelėti susimąstyti apie moralę ir liūdnus padarinius, jeigu jos nesilaikai. O jau po to galima leistis atsipalaiduoti į patį nerimčiausią Izraelio miestą – Eilato kurortą.