Lietuva prieš porą savaičių pritarė Stambulo konvencijai dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje.

Suinteresuotieji šios konvencijos palaikymu ar jos priešininkai vėl ėmė ginčytis, pyktis, vieni kitus purvais drabstyti. Kad antikonvencininkai pykčiu seniai trykšta ir net neslepia agresijos, žinome seniai. Bet liūdniausia yra tai, kad nė kiek ne geresni ir vadinamieji tolerancijos apaštalai. Užtenka pasiskaityti kai kurių mažumų teises ginančių filosofų straipsnius ir tampa aišku, kad po mandagiais žodžiais slepiasi nė kiek ne mažiau pagiežos ir oponentų menkinimo.
Kalbėti apie mandagų bendravimą ir galimybes išgirsti priešininką nenorima, nes niekas nemėgsta pamokymų, o jų tikrai įžvelgtų, nes kitokia nuomonė, deja, vieniems vis dar lieka kaip „nesąmonė, pedofilijos propaganda“, o kitiems „netolerancija, neišsilavinimas“ ir pan. Lygiai taip pat nenoriu kalbėti apie kitokią konvencijoje pateikiamą lytiškumo sampratą, nes dėl jos ir sulaužoma daugiausiai strėlių. Iš tiesų manęs jokia samprata negąsdina, nes lytis nustatoma ant gimdymo stalo, o ne kažkokios konvencijos sprendimu. Tą, beje, būtų gerai suprasti abiem diskusijos pusėms – nuo jų ar valdininkų nuomonių nepriklauso niekas. Ką Dievas davė, tą ir turime. O jei žmogaus dvasia nepritampa prie kūno, tai jo valia lytį keisti. Ir ne į kažkokią sociokultūrinę, o elementarią fizinę – moterišką ar vyrišką.
Žmogaus kūnas ir psichologija, deja, jokių tarpinių variantų nepripažįsta. Kad ir kaip bandytume su tuo nesutikti, mūsų kūne matoma viena lytis, o ir psichologija ją labai aiškiai išreiškia. Tai, kad homoseksualius žmones traukia tos pačios lyties žmonės, dar nereiškia, kad jie staiga iš vyrų virsta moterimis ar atvirkščiai. Bet kuris gėjus žino, kad jis yra vyras, o lesbietė – moteris. Ir visai ne kokia nors sociokultūrinė tarpinė lytinė būtybė.
Visa bėda užvirus ginčams yra tik ta, kad besiginčijantieji kažkodėl temato vieną šios konvencijos aspektą – lytiškumo sampratą. O pati konvencija pabrėžia dar ir kitą dalyką – smurto artimoje aplinkoje stabdymą. Dar tiksliau – smurto prieš moterį prevenciją. Štai čia ir yra esmė, kuri labai aiškiai parodo lytinę diferenciaciją: vyras biologiškai visuomet yra stiprioji pusė, o moteriai, deja, dažniausiai tenka priimti silpnosios pusės vaidmenį.
Biologinė pusė, deja, yra tik dalis bėdos. Taip jau nutinka, kad kažkodėl ir psichologiškai vyras užima stipriojo poziciją. Nuolatinės istorijos, kurių girdžiu iš savo pacientų, sukasi apie tai, kaip vyras „neleidžia, pyksta, reikalauja“, o moteris „privalo paklusti“. O jei nepaklūsta, paprastai nukenčia, nes mūsų visuomenė kažkokiu būdu vis dar išlieka patriarchalinė. Tai savo ruožtu ir pagimdo agresiją prieš moterį, arba, kaip sakoma konvencijoje, artimoje aplinkoje. O šios problemos šaknys yra dvejopos: psichoseksualinės fizinės ir sociokultūrinės psichologinės. Skamba labai didingai, bet esmė gana paprasta.
Psichoseksualinės fizinės smurto priežastys paprastai slypi pačioje mūsų prigimtyje, kurią psichoanalitikai sieja su psichoseksualiniais aspektais. Tai reikštų, kad žmogaus fizinis lytiškumas paprastai bent iš dalies lemia ir jo tvarkymosi su aplinka būdus. Kadangi vyrų lytiniai organai išoriniai, taip psichologiškai nutinka, kad jis linkęs ir problemų sprendimo ieškoti išliejimo į išorę būdais. Mažai kas užginčys įprastą patirtį, pagal kurią vyras kilusias negandas stengiasi spręsti agresyviau, savo vidinę įtampą išleisdamas į aplinką. Iš čia ir bėgimas nuo savęs pažinimo, introspekcijos bei polinkis į sportą, azartinius užsiėmimus ar priklausomybes. Veiksmas vyrui svarbesnis už įsijautimą.
Priešingai, moterys, kurių lytiškumas uždaras, vidinis, yra linkusios į introspekciją, rūpesčių perleidimą per vidinį pasaulį, jausmingumą. Jos pirmiausia negandos šaknų ieško savyje, todėl neretai yra linkusios tylėti, kentėti, užjausti kitą. Net ir mušamos jos vis dar atranda priežasčių vyrui „suprasti“.
Bet ši problemos pusė nebūtų tokia stipri, jei nebūtų sociokultūrinių psichologinių lytinės identifikacijos aspektų. O tai jau yra mums toks pažįstamas stereotipų, įsitikinimų, šeimos ir visuomenės nuostatų pasaulis. Būsimo agresyvaus vyro auklėjimas prasideda nuo mažens. „Vyrai neverkia, duok atgal, jei lenda“, – tai vis citatos vos ne iš kiekvienos šeimos leksikono. „Mergaitėms pykti ir muštis negražu“, – tai irgi pažįstama, ar ne? O kur dar tėvų pavyzdžiai.
Būtų paprasta, jei nebūtų kur kas sudėtingesnių dalykų. Vaikai išvadas pasidaro ir patys. Pamokymai jiems ne visuomet reikalingi. Štai berniukas nuolat mato pykčio nevaldantį tėvą, kuris rėkia ant visų – žmonos, vaikų, kaimynų, vadina juos kvailiais ar dar kokiais psichiatriniais terminais. Bejėgiškumas kaupiasi ir užaugęs toks vyras bus pasirengęs pasitelkti agresiją, vos susidūręs su jam grėsmingai atrodančiomis situacijomis. Žmona nori susitikti su draugėmis – jam tai gresia palikimu. Ir ydingas ratas pradeda suktis: netekties baimė virsta bejėgiškumu, kurį suvaldyti tegalima įprastu pavyzdžiu – agresija ir rėkimu. O pykčio prikaupta, patikėkite, tikrai daug dar iš vaikystės, nes ant tėvų supykti buvo pernelyg pavojinga. Tą ir kenčia dabar žmona, vaikai, o sūnūs mokomi ydingą ratą sukti toliau…
O kur dar mūsų visuomenės nuostatos: vyrai privalo būti stiprūs, vyrai privalo išlaikyti šeimą. O kas, sakykit, tai nustato? Ir kodėl šeimos negali išlaikyti moteris, jeigu dabar ji tam turi tinkamesnes sąlygas? Ne, mes taip nepratę, ir jei vyras neparneša didžiosios šeimos biudžeto dalies, jis laikomas nevykėliu. O tai ir vėl pasuka bejėgystės bei pykčio ratą. Kita vertus, įtikėjimas tik tuo, kad vyras privalo uždirbti daugiau pinigų, kai kuriems jų sukelia keistą įsitikinimą, jog jis teturi uždirbti, o jo moteris privalo viskuo pasirūpinti. Grįžta toks „visagalis“ namo, o jie dar nesutvarkyti, vaikai nenuraminti, maisto neparuošta, ir koks skirtumas, kad moteris pati tik iš darbo grįžo. Štai ir vėl proga supykti ir liežuviu ar kumščiais pasišvaistyti.
Taip ir gyvename. Ydingose šeimose ir ydingoje visuomenėje, kur vyrai turi visada būti stiprūs, o moterys privalo kentėti ir nutylėti, kai jas skriaudžia. O silpnesnius skriausti mums įprasta, nes patys neretai jaučiamės bejėgiai, kai nesugebame įvykdyti visų mums keliamų reikalavimų, lūkesčių ir taisyklių. Tai gal ir tos kvailos mūsų kovos už ar prieš įvairiausias konvencijas, už tvirtus įsitikinimus savo teisumu tėra tos pačios grumtynės su savo bejėgyste, siekiant pažeminti ir nuvertinti kitą? Pavojingi ne tie, kurie nežino, bet tie, kurie „žino viską“, nes jie tampa agresyviais fanatikais, bijančiais parodyti savo silpnumą.

Pavojingi ne tie, kurie nežino, bet tie, kurie „žino viską“, nes jie tampa agresyviais fanatikais, bijančiais parodyti savo silpnumą.