Lietuvoje turime Energetikos ministeriją, Energetikos institutą, daugybę energetiką lyg ir išmanančių mokslininkų, taip pat begalę kandidatų į Seimą, kurie aiškina žinantys daug tiesiog tobulų energetikos ūkio receptų.

Taigi tiek daug išminčių, o visa mūsų energetikos sistema yra visiškas “blūdas”, arba tiesiog pavyzdys, kokia ji neturėtų būti: už dujas mokame brangiausiai, už centrinį šildymą – taip pat, daugiabučių namų renovavimo sistema labiausiai nevykusi Europoje, visi elektros projektai nukreipti tik į labai tolimą ateitį, o šiuo metu didžiąją dalį elektros energijos importuojame iš Rusijos.
Tačiau net ir toks lindėjimas visiškoje skylėje nenumaldo skirtingo plauko šnekėtojų įkarščio kalbėti ir siūlyti dar daugiau pseudoidėjų. Dabar naujausias mados klyksmas – skelbti esą išganingą idėją, kad visai Lietuvai visas centrinio šildymo katilines kuo skubiau reikėtų perorientuoti prie biokuro. Vadinasi, mūsų šildymo ūkyje prasidės nauja revoliucija. Pasak pseudožinovų, po šios revoliucijos visi daugiabučiuose gyvenantys žmonės už šildymą mokės gerokai mažiau, nei moka dabar, be to, bus sukurta tūkstančiai darbo vietų ir vėl sužaliuos tūkstančiai hektarų dirvonuojančios žemės.
Galiu iš nemenkos sumos lažintis, kad bent Lietuvoje to tikrai nebus. Kodėl taip teigiu? Todėl, kad turiu patirties: pats savo būstą šildau biokuru ir žinau, kad per pastaruosius šešerius metus tas biokuras pabrango kone 60 proc., nors jokio pagrindo tokiam brangimui nebuvo: tiesiog brango dujos, brango nafta, brango mediena, brango ir biokuras.
Taigi paprognozuokime, kaip viskas Lietuvoje rutuliotųsi, jei dauguma net didžiųjų miestų katilinių pereitų prie katilų kūrenimo biokuru. Žinome, kokia korupcija yra mūsų miškų ūkyje, taip pat ir biokuro rinkoje, tad nesunku nuspėti, kad smarkiai išaugus biokuro paklausai jo kaina imtų didėti neįsivaizduojamais tempais. Be to, pačių katilinių modernizavimas, tai yra esamų katilų keitimas į naujus, deginančius biokurą, kainuos didžiulius pinigus, todėl visiškai aišku, jog daugiabučių gyventojams mokesčiai už šildymą tikrai nesumažės. O gal net padidės. Ir tai žmonėms reikia pasakyti jau šiandien, o ne kažkada, kai šilumos ūkyje atliksime revoliuciją ir prisipirksime naujos brangios įrangos.
Ir gal bent praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo mes jau galėtume liautis eksperimentuoti. Pasaulyje tų eksperimentų jau būta tūkstančiai, klaidų – taip pat, tad gal mums nereikėtų savo kailiu išbandyti visų klaidų. Turime tikrai gražių pavyzdžių, kaip savo energetikos sistemą sustygavusios išsivysčiusios valstybės, tarkime, Danija ar Suomija. Kas mums trukdo iš jų mokytis? Ten jau seniai išrasti visi būdai, kaip energiją efektyviau naudoti ir kaip už ją kuo mažiau mokėti. O mes vis išradinėjame dviračius ir vis laipiojame ant tų pačių grėblių.
Nors kartais net ir į Suomiją ar Daniją dairytis nereikia, užtenka pažiūrėti, kaip savo šilumos ūkį susitvarkiusi, pavyzdžiui, Utena. Padarykime keletą kosmetinių patobulinimų ir pasitelkime jį kaip pavyzdinį modelį, kad ir kiti miestai bei rajonai žinotų, kaip siekti, kad bent už šildymą gyventojai mokėtų mažiausią kainą.