Vasaros pradžioje platintojams, rodytojams ir prodiuseriams teks konkuruoti ne tik su atostogų nuotaikomis bei saulės pagundomis, bet ir su Europos futbolo čempionatu.

Per svarbiausias futbolo varžybas dauguma vyrų liks namie įmerkę akis į televizorių. Vis dėlto kino teatrai vilios karštomis premjeromis, kurios tikrai gali nustumti Jo Didenybę Futbolą. Džiugu, kad prie didžiųjų ir laukiamiausių filmų puikuosis ypatingas lietuviškas reginys, skirtas aistringiausiems krepšinio gerbėjams.
Asmeninėmis lėšomis finansuotas dokumentinis filmas “Mes už… Lietuvą!” sieks pagerinti Arūnui Mateliui priklausantį žanro lankomumo rekordą (“Prieš parskrendant į Žemę” pardavė 22,1 tūkst. bilietų). Publikos simpatijomis apgaubtas “Madagaskaras 3″ gastroliuos 2 mln. Lt link, o Tomo Cruise’o autoritetas, populiarumas ir atsidavimas vaidmeniui kartu su neišblėsusia nostalgija devintojo dešimtmečio roko klasikos dainoms ragins išbandyti miuziklą “Roko amžius”.

Mūsų komandos portretas
Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė į pirmąją treniruočių stovyklą šiemet bus palydėta filmu “Mes už… Lietuvą!”. Pasirengimą mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui ir lemiamas varžybas paslapčia stebėjo dvi kameros. Vertingą idėją įgyvendinęs režisierius Andrius Lekavičius ir du jo prodiuseriai per daug nesigyrė apie intriguojančius sumanymus, tad niekas, be Krepšinio federacijos vadovų, vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų, nežinojo apie naujo dokumentinio filmo gimimą. “Mes už… Lietuvą!” – tai kapitono Roberto Javtoko įgarsinamas rinktinės šūkis, įkvepiantis atiduoti visas jėgas per treniruotes ir aikštelėje.
Daug unikalios medžiagos sukaupusiems kūrėjams išėjo ne čempionato metraštis, bet atviras, emocingas ir žaismingas rinktinės portretas. Režisierius pasistengė išnaudoti dokumentikos žanrui būdingus pasakojimo metodus ir įmantriai eksperimentuoti kamerų galimybėmis. Viską pastebinčios akys žvalgėsi ant atsarginių suolelio, po krepšiais, persirengimo kambaryje, susirinkimų salėje, gydytojų priimamajame, autobuse, treniruočių salėse, ant lėktuvo sparno ir t.t. Nufilmuotų kadrų gausa leido nesilaikyti “kalbančių galvų” formato ir nuplėšti paslapties šydą, kad rinktinės gerbėjai išgirstų vyriausiojo trenerio motyvacines kalbas, artimiau susipažintų su žaidėjais, pamatytų komandos ritualus ir pagaliau suprastų, ką reiškia kovoti už Lietuvą.
Gyviausiai ir originaliausiai filmas atrodo, kada operatoriams pavyksta išgauti savotišką “aš čia esu” efektą, kai energingai judanti kamera suteikia žiūrovui iliuziją, kad jis bėga krosą su vyrais, atlieka kitus fizinius pratimus ar laukia keitimo tarp atsarginių…

Trys kraujo lašai ant sniego
Jie kartu šaukia žiūrovus į “Saulėlydį” ir vampyriškus tęsinius. Kol dar laukiame “Brėkštančios aušros” finalo, Kristen Stewart ir Robertas Pattisonas surengs vasarišką savarankišką dvikovą. Gausesnio susidomėjimo sulauks gladiatoriška pasaka “Snieguolė ir medžiotojas”. Pribloškiančių vaizdų, neribotos vaizduotės kompiuterinių efektų ir įspūdingų batalijų filme žvaigždingos komandos aktoriams beveik nieko nereikia daryti. Jie tik atlieka režisūros srityje debiutuojančio Ruperto Sanderso užduotis ir įsilieja į magišką kino spektaklį pagal visiems žinomą brolių Grimmų veikalą “Snieguolė ir septyni nykštukai”.
Pradžia, intriga, obuolio mįslė ir finalas nieko neturėtų nustebinti, bet lengvai nuspėjamą siužetą režisierius gudriai paslepia po vizualių stebuklų ir spalvų simbolizmo lavina: galingai pikta ragana čia skrajoja juodomis varnomis, o užnuodyta strėle pakirstas baltas elnias išsiskraido drugeliais. K.Stewart neišvengiamai brutali dvikova su Charlize Theron tikrai neprimena vaikiškų pasakų. Didžiajam ekranui skirtas reginys, aišku, netempia iki “Gladiatoriaus” ir “Žiedų valdovo”, bet pažeria nemažai intrigos.
Tuoj po 65-ojo Kanų festivalio finišo lietuvišką repertuarą užpildys iš anksto nupirkti oficialios programos filmai. Katės maiše sindromas šį kartą turėtų pasiteisinti, nes lietuvių kilmės kanadietis Davidas Cronenbergas yra savotiškas kokybės garantas, kol iš jo filmų platintojai nelaukia aukso kalnų. Kino meistrų elitui priklausantis režisierius pagrindinį vaidmenį patikėjo R.Pattisonui, kuriam tai bus galimybė pakilti į aukštesnę lygą ir rimčiau pasirodyti ne vien paaugliško amžiaus mergaitėms.
Klaustrofobiniame trileryje “Kosmopolis” D.Cronenbergas grąžina sielai artimiausius publikos užbūrimo instrumentus – seksą, aistrą, maištą, beprotybę, stilizuotą smurtą. Niujorką niokojančios finansų apokalipsės fone jaunas milijardierius sėda į limuziną ir važiuoja… kirptis į kitame Manhatano salos gale esantį mėgstamiausią grožio saloną. Pakeliui jo laukia geismingi pasimatymai su įvairiais keistuoliais, žinia apie išgaravusius turtus ir gandai apie atsidūrimą samdomų žudikų taikinyje. 24 valandos automobilyje bus kupinos nenuspėjamų pavojų.
Ne mažiau, tik jau visiškai kitokių pavojų suspaudė mokslinės fantastikos ir siaubo trileris “Prometėjas”. TV serialo “Dingę” guru Damono Lindelofo parašytas “Prometėjas” nugabens į atokią planetą, kurioje kadaise gyveno Žemę aplankiusių svečių civilizacija ir paliko įrodymų apie egzistenciją. Gyvybės šaknų ieškoti išskridę astronautai archeologai atrado daug šiurpesnių dalykų. Nesunku nuspėti, kad kruopščiai suplanuota misija įstrigs kraupiuose spąstuose.

Animacijos mūšis
Tiesiai nuo Kanų festivalio raudonojo kilimo – į Lietuvos žmonių glėbius. Afrikoje pasiklydusių gyvūnų cirkas atvyko į Prancūziją ir beprotiškomis gastrolėmis trumpina maršrutą iš Rivjeros Paryžiaus link. Kai į repertuarą įsibrauna lietuviškai dubliuota animacinė 3D magijos komedija “Madagaskaras 3″, tai daug klausimų nelieka. Čia viskas paprasta ir aišku, kad 90 minučių pralėks smagiai.
Juk 153,2 tūkst. bilietų pardavęs “Madagaskaras 2″ triukšmingai pataikė į lankomiausių animacijos žanro reginių trejetuką ir lietuviškais rezultatais pralaimėjo tik “Ledynmečiui 3″ bei “Simpsonų filmui”. Vienintelė įdomesnė intriga – ar Niujorko zoologijos sodo keliautojams, jų bičiuliams ir priešams iš tiesų užteks dviejų trijų savaičių iki ketvirtojo “Ledynmečio” įsiveržimo. Anksčiau platintojai strategavo premjerų datas, kad du dideli filmai nekonkuruotų, nes juos bet kokiu atveju lanko tie patys vaikai.
Į daug sudėtingesnę padėtį pateko daniškos animacijos šėlsmas “Barbaras Ronalas”, kuriam platintojai parinko visiškai netinkamą datą. Jie tikriausiai mėgins gelbėtis skirdami filmą pilnametystės sulaukusių paauglių ir suaugusiųjų auditorijai, bet šioje amžiaus grupėje tik mažuma domisi animacija. Vaikams bus draudžiama žiūrėti į menkai apsirengusias moteris glamžantį ir priešus vikingus žiauriai mušantį nepraustaburnį keikūną. Netipiškai originalus, bet lietuviškam mentalitetui svetimas ir seksualiai angažuotas animacinis epas gali gelbėtis nebent iliuzijomis į “Žiedų valdovo” ar “Konano Barbaro” parodijas.

Tegyvuoja rokas
1987 m. Niujorko mažesniuose teatruose lėtai, bet užtikrintai išgarsėjusio miuziklo “Rock of Ages” autorius Chrisas D’Arenzio sumanė adaptuoti kūrinį kino magijos instrumentais. Šį kelią jau išbandė daugybė Brodvėjaus miuziklų, bet Lietuvoje jiems sekėsi nevienodai. “Mamma Mia!”, “Čikaga” ir “Operos fantomas” triumfavo, “Svajonių merginos” ir “Lakas plaukams” sunkiai kovojo su dėmesio stoka, o “Nuoma” ir “Prodiuseriai” net nepasiekė repertuarų.
Choreografo ir režisieriaus Adamo Shankmano “Roko amžius” plėtos panašią siužetinę liniją (netikėtą meilę įžiebia aistringos dainos), bet ažiotažą kaitins chameleoniškai pasikeitusio ir “Oskaro” nominacijai paraišką atiduodančio T.Cruise’o ugningu šou ir originaliai aranžuotais roko klasikos šedevriukais (“Def Leppard”, “Bon Jovi”, “Whitesnake”, “Scorpions”, “Guns N’ Roses”, “Poison” ir kiti). Juos atlieka žvaigždingas pagalbinių aktorių ansamblis ir nežinomų lyderių bei įsimylėjusių balandėlių duetas (Julianne Hough ir Diego Boneta). XX a. aštuntojo dešimtmečio nostalgija, svajonės apie šlovę, pirmosios meilės išbandymai, svaiginantis populiarumas, ugningos pirotechnikos efektai, aprangos retrostilius, ilgaplaukių mada, girgždančios gitaros, širdis virpinančios baladės ir uraganiškas rokenrolas.

Frankofoniški juokai
Jeigu nesusidomėsite tikrais įvykiais Lenkijos ir Ukrainos stadionuose net per lemiamų varžybų maratoną, tai dar vieną dozę sekso, išblėsusios romantikos ir neištikimybių teorijos šliūkštelės tipinė prancūziška komedija “Lošėjai”. Sausį debiutavęs Prancūzijos kino teatruose filmas smagiai pasipelnė iš įvairiausių organizacijų protestų dėl moterų negerbimo. “Artistas” Jeanas Dujardinas elegantiškai atsiėmė “Oskarą”, nusprendė šelmiškai atsipalaiduoti, nusimovė kelnes ir parodė visiems žiūrovams užpakalį.
Daug kalbanti ir provokuojančiais vaizdais intriguojanti komedija pasirinko šiais laikais madingą bendros idėjos siejamų trumpametražių istorijų formatą. Į N-16 auditoriją nusitaikiusiuose “Lošėjuose” šeši filmukai neturi itin konkrečių sąsajų. Juos sulieja tik tie patys aktorių veidai ir bendras sumanymas ironizuoti liguistai neištikimų vyrų svetimoteriavimą Paryžiuje ir, žinoma, Las Vegase. Geriausiai pavykusią dalį režisavo lietuviško kraujo turintis “Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius.

Tvarkaraštis
Birželio 1 d.
“Mes už… Lietuvą!”
“Snieguolė ir medžiotojas”
“Bernvakaris Australijoje”

Birželio 8 d.
“Prometėjas”
“2 dienos Niujorke”

Birželio 15 d.
“Madagaskaras”
“Trys vėplos”

Birželio 22 d.
“Roko amžius”
“Barbaras Ronalas”

Birželio 29 d.
“Lošėjai”
“Kosmopolis”
“Magiškas Maikas”