"Veido" archyvas

Pagal Kaimo plėtros programą daugiausiai lėšų, 8,6 mln. Lt, gavo kooperatyvas “Joniškio aruodas”

ES parama sėkmingai pasinaudojusios įmonės sunkmetį išgyvena lengviau – tačiau tik tos, kurios investicinius projektus sugebėjo įgyvendinti prieš krizę. “Labai didelėje duobėje neatsidūrėme dėl eksporto apimčių. Tai lėmė darbuotojų kvalifikacija, firmos vardas ir laiku įdiegtos technologijos, kurias įsigyti pagelbėjo ir ES parama”, – vardija V.Mieliauskas.

Su didesnėmis problemomis nesusiduria nei VMG, nei koncerno SBA medienos įmonės. Tačiau į itin keistą padėtį pateko tos įmonės, kurios dėl užsitęsusių biurokratinių procedūrų ar vilkinimo paramos sulaukė metais ar net dvejais vėliau, negu planavo, – jau prieš nosį šmėžuojant krizei.

“Man asmeniškai ES parama kainavo pusantrų metų be atostogų. Reikėjo visą tą laiką kaip ant adatų sėdėti laukiant atsakymo, ar skirs paramą, nes mūsų pramonėje nuo įrenginių užsakymo iki pristatymo praeina 10–14 mėn., tad kiekvienas mėnuo buvo svarbus”, – tvirtina R.Savukynas.

Paramos įmonė sulaukė tik praėjus pusantrų metų po paraiškos pateikimo – per vėlai, kad spėtų laiku modernizuoti įmonę ir tinkamai pasirengti krizei. Kita vertus, ES parama leido spaustuvei išsaugoti darbo vietas, patrigubino gamybinius pajėgumus, šiek tiek sumažino produkcijos savikainą. Labiausiai R.Savukynas džiaugiasi, kad investicijoms naudota ne paskola, o ES parama. “Jei būtume iš paprastos bankinės paramos vykdę investicijas, būtų laukęs finansinis krachas”, – neabejoja verslininkas.

Tačiau ne visiems gerokai vėliau, nei planavo, gavusiems ES paramą pavyko išsisukti. “Jei paraiškos būtų svarstomos keturis penkis mėnesius, kaip deklaruojama, būtume spėję pasirengti krizei, bet viskas užtruko pusantrų metų”, – tvirtina daugiau nei 2 mln. Lt įmonei modernizuoti gavusios, tačiau vis tiek bankrutavusios medienos bendrovės “Pamario medis” buvęs vadovas Algirdas Roličius.

Atsigręždamas į praeitį jis svarsto, kad jei fabrikas, kaip planuota, būtų pradėjęs dirbti 2006–2007 m., kai dolerio kursas buvo didesnis, o žaliavų kainos mažesnės, įmonė būtų sukaupusi lėšų rezervą – gelbėjimosi ratą sunkmečiui. O dabar jokio rezervo nebuvo ir liūdną baigtį pagreitino prisidėjęs pluoštas kitų priežasčių: išaugusios žaliavų kainos, 30–40 proc. nukritusios prekių kainos eksporto rinkose, įmonių, kurios buvo skolingos “Pamario medžiui” 600 tūkst. Lt, bankrotas.

Finansų ministerijos (FM) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, iki šiol bankrutavo 14 ES paramą gavusių įmonių. Daugiausiai tarp jų atsidūrė mėsos perdirbimo bendrovių, gavusių SAPARD programos lėšų dar iki įstojant į ES. Tačiau pastaruoju metu šis procesas spartėja: nemažai įmonių pačios atsisako 2007–2013 m. skirtos paramos dėl pradėtų vykdyti bankroto procedūrų. FM duomenimis, tokių įmonių yra jau 34.

Brangūs, bet neefektyvūs projektai

Nepaisant to, kad Lietuvos įmonės ES paramos lėšas sieja su didėjančiu savo konkurencingumu, nemažai ekspertų Lietuvoje įsitikinę, kad tiesioginė parama verslui iškraipo konkurenciją ir yra žalinga. Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) programų vadovas Rimantas Dumčius argumentuoja, kad konkurencija iškreipiama, nes tik kelios sektoriaus įmonės gauna valstybės investicijų.

“Rinkoje konkurencinę kovą laimi efektyviausiai dirbančios įmonės, o įsikišus valstybei gali atsitikti priešingai. Valstybė nėra sukurta tam, kad geriausiai žinotų, kuris verslas turi perspektyvų, o kuris ne, – ji turi remti mokslinius tyrimus, žmonių mokymą, infrastruktūros plėtrą ir tinkamai pasirūpinti savimi negalinčiais pasirūpinti visuomenės sluoksniais”, – mano ekspertas.

Tuo tarpu tiesioginė parama ūkininkams, R.Dumčiaus nuomone, ugdo viso sektoriaus priklausomybę nuo mokesčių mokėtojų pinigų. “Parama duoda naudą, kai tikslingai investuojama, o ne augina naują kartą išlaikytinių, kurie ateityje aršiai gins savo privilegijas. Bijau, kad tiesioginės išmokos žemės ūkiui daro būtent tai”, – kritikuoja R.Dumčius.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas Emilis Ruželė prideda, kad ES struktūrinių fondų lėšos turi būti panaudojamos ne tiesiogiai verslui remti, bet struktūriniams pokyčiams, pavyzdžiui, “Sodros” reformai.

Nepaneigsi, kad dėl valdininkams tenkančios galios nuspręsti, kokie projektai verti ES pinigų, kartais gimsta milijonus kainuojantys, bet visuomenei mažai naudingi projektai. “Pavyzdžiui, pirmiau įrengtos prieplaukos Nemuno vagoje ir tik tada susivokta, kad laivai negali praplaukti – reikia gilinti vagą, tad šias lėšas galbūt reikėjo nukreipti stovyklavietėms sutvarkyti, tualetams įrengti ir pan.”, – atkreipia dėmesį E.Ruželė.

O VPVI vadovas Haroldas Brožaitis primena milijonus kainavusias sporto arenas miestuose. “Joms atsiradus Lietuvoje vyks krepšinio čempionatas, bet dabar, ypač sunkmečiu, jos nėra labai reikalingos. Lygiai taip pat ir su RAIN iniciatyva: šviesolaidinis kabelis atvestas į daugybę interneto ryšio neturėjusių kaimų ir vietovių. Pagal tai, kiek į jį investuota ir kiek naudojasi šiuo momentu žmonių, tai nebus naudingiausias projektas”, – mano H.Brožaitis.

Iš esmės nepagalvojus ir nesudėliojus prioritetų parama skirstoma visose srityse. Pavyzdžiui, R.Dumčius atkreipia dėmesį, kad daug ES lėšų skiriama mokymui, bet mokymosi visą gyvenimą rodikliai Lietuvoje negerėja. “Nors mokymui iš ES struktūrinių fondų skiriama daug pinigų – keli šimtai milijonų litų, bet efekto nematyti. Pirma problema, kad šie pinigai finansuoja žmones, kurie ir be ES paramos būtų mokęsi, – turinčius aukštąjį išsilavinimą, dirbančius didelės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Antra problema, kad didžiulė dalis pinigų sunaudojama projektams administruoti – tikrinama ir pertikrinama kiekvienas centas, bet nematoma, ar reikalinga ir prasminga tai, kam tie pinigai leidžiami.