Lietuva sunkiai vaduojasi iš posovietinio biurokratinių kliūčių tinklo: nors ES daug investuoja į Lietuvos piliečių aptarnavimo kokybės gerinimą, pažanga kol kas tik epizodinė.

Iš pusiausvyros išvedančio vilkinimo, siuntinėjimo su popieriais iš kabineto į kabinetą Lietuvoje patiriame kone kiekviename žingsnyje, kai tenka praverti valstybės įstaigų duris.

Piktybinio įstatymų pažeidinėjimo atvejai, kyšininkavimo sistema – tai atskiros temos. Tačiau kartais pilietinis bejėgiškumas apima dėl paprasčiausio valstybės tarnautojų biurokratinio požiūrio į žmogų, painių ir tik bereikšmiu sraigteliu valstybės aparate priverčiančių pasijusti taisyklių ir tvarkų.

“Veidui” išanalizavus keletą tipinių viešųjų paslaugų nepatogumo atvejų paaiškėjo, kad kaltinti nėra ko: kaip abejingi biurokratai atrodantys valstybės tarnautojai paprasčiausiai vykdo nelogiškas instrukcijas, gydytojai paklūsta jiems iš aukščiau nuleistai tvarkai. Telieka konstatuoti, kad iki šių metų pabaigos turėjusi pasibaigti esminė Lietuvos viešojo administravimo reforma įvykdyta nebuvo, o keli geri pavyzdžiai, kai valstybės tarnybos sklandžiai tarnauja piliečiams, tėra gera milžiniškų dar nenuveiktų darbų pradžia.

Sveikatos apsaugos nepatogumai

Pirminė Lietuvos sveikatos priežiūros grandis, paprasčiau tariant, poliklinikos, yra iš esmė gerai reformuota sistema, kurios aptarnavimo kokybę smarkiai pagerino ir kartelei kristi žemyn neleidžia privačių gydymo centrų konkurencija. Tačiau ir čia yra taisyklių, kurios beprasmiškai apsunkina pacientų gyvenimą.

Vilnietė Violeta Grybauskienė stebisi, kad nedarbingumo pažymas sergantiems vaikams ir juos slaugantiems tėvams gali išrašyti tik šeimos gydytojai. “Schema tokia: vaikas suserga, aš jį registruoju pas šeimos gydytoją, šis siunčia pas specialistą, kuris ir diagnozuoja ligą bei paskiria gydymą. Tačiau mes dar negalime keliauti namo į šiltą lovą ir gydytis – turime grįžti pas šeimos gydytoją, kuris tik vienas turi teisę išrašyti pažymą vaiko darželiui bei mano darbovietei”, – klajones poliklinikos koridoriais atpasakoja moteris.

Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad dėl jiems patikėtų gausybės funkcijų darbu labiausiai apkrauti šeimos gydytojai yra labai užsiėmę ir norint pas juos patekti tenka ilgai laukti eilėse.

Vilniaus centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinos klausimais Virginija Mačionienė paaiškina, kad Lietuva yra pasirinkusi tokį europietišką sveikatos priežiūros modelį, kai didžiausia atsakomybė už pacientą pirminėje grandyje tenka šeimos gydytojui. “Tai geras sprendimas, taip išvengiame situacijų, kai auklės devynios, o vaikas lieka be galvos”, – įsitikinusi medikė. Todėl šeimos gydytojas pats pirmas priima pacientą, siunčia jį pas kitus specialistus, vėliau kontroliuoja paskirto gydymo eigą ir galiausiai paciento kortelėje įrašo žymą apie pasveikimą.

Tokia yra teorija, tačiau praktikoje ji išvirsta į pacientų eiles prie šeimos gydytojų kabinetų ir šių specialistų darbo perkrovas. “Iš tiesų šeimos gydytojai, ypač tie, kurių reputacija geriausia, turi labai daug darbo, jų pacientams tenka ilgokai palaukti priėmimo. Tačiau pacientai patys gali pasirinkti šeimos gydytojus, ir jei visi nori gydytis tik tame konkrečiame kabinete, mums sunku kuo nors padėti”, – aiškina viena poliklinikos vadovių.

Dar vienas pacientų nusiskundimas – dėl šeimos gydytojų išrašomų siuntimų pas kitus specialistus terminų. Tarkime, siuntimas į ligonių kasas dėl sanatorinio gydymo kompensavimo galioja tik dvi dienas, nesuskubus per šį laiką tenka vėl kulniuoti pas šeimos gydytoją naujo siuntimo.

V.Mačionienė paaiškina, kad siuntimas galioja tik ribotą laiką, nes tai yra nurodymas tęsti pradėtą gydymą. “Juk kažkur siunčiamas tik tas žmogus, kuris turi sveikatos sutrikimų, vadinasi, gydytis reikia ilgai nedelsiant”, – pabrėžia gydytoja.

Vilnietis Arvydas Šlekys su, jo vertinimu, nereikalingu popierizmu susidūrė Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje. Jis atvyko gauti Europos sveikatos draudimo kortelės savo sūnui Martynui, studijuojančiam Austrijoje. “Manęs paprašė atnešti sūnaus pasirašytą įgaliojimą tvarkyti jo dokumentus bei jo asmens dokumento kopiją. Ar tai ne absurdas – juk aš pateikiau savo asmens dokumentą, vienu klavišo paspaudimu galima patikrinti, ar Martynas yra mano sūnus, patikrinti jo asmens duomenis”, – piktinasi vyras.

Jo nepasitenkinimas visiškai nesuprantamas Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovams. “Yra patvirtintos kortelės išdavimo taisyklės, pagal jas įgaliotas asmuo turi turėti to žmogaus, kuriam reikalinga išduodama kortelė, asmens dokumento kopiją. Viskas pagal įstatymą”, – informuoja VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Česlovas Grencevičius.

Kodėl kasų darbuotojai negalėtų patys patikrinti duomenų Fizinių asmenų registrų centre? “O kodėl jie turėtų tai daryti? Taisyklėse parašyta – pateikti kopiją. Ginčytis su instrukcijomis neverta”, – aiškina valdininkas. Ir jam nekyla minčių, kad tai nelogiška, kad kitose šalyse tokių nesąmonių jau seniai nebėra.

Nesulaukia atsakymų

Dar vieną nerezultatyvaus bendravimo su valdininkais pavyzdį pateikia vilnietis Darius Daubaras. Jis jau pusmetį nesėkmingai mėgina išsiaiškinti, kurioje jam priklausančio žemės sklypo vietoje galėtų nepažeisdamas įstatymų išsikasti tvenkinį.

Žemės sklypas – Šalčininkų rajone, ant Šalčios upės kranto. Tvenkinį čia norintis kasti žemės savininkas yra girdėjęs, kad taikomi tam tikri apribojimai upės vandenų zonai. “Kreipiausi į Šalčininkų savivaldybę, nuvežiau žemėlapius, savo žemių brėžinius – paklausiau, kurioje tiksliai vietoje ir kokio dydžio tvenkinį galiu išsikasti, nepažeisdamas gamtosaugos reikalavimų”, – epopėjos pradžią prisimena pašnekovas.

Savivaldybės slenkstį jam teko minti dar ne kartą, daug laiko sugaišta su valdininkais susirašinėjant elektroniniu paštu, deja, atsakymo sulaukti nepavyko. “Savivaldybės tarnautojai galiausiai prisipažino atsakymo nežinantys ir nusiuntė mane į Aplinkos ministeriją. Susiradau atitinkamą skyrių, konkretų specialistą, pradėjau susirašinėti su juo, tačiau ir čia atsakymo negavau. Man tik patarė pasiskaityti įstatymus – gal atsakymą rasiu ten. Deja, konkrečių apibrėžimų, kaip elgtis upės vandenų zonoje, ten nėra”, – apie beviltišką situaciją pasakoja pašnekovas.

O štai vieno Vilniaus senamiestyje esančio daugiabučio gyventojai nepigų priminimą apie savo susidūrimą su valstybės įstaigomis gavo praėjus net ketveriems metams. Bylinėjęsi su vienu atidaryti užeigą norėjusiu namo gyventoju, jie bylą teisme pralaimėjo ir turėjo apmokėti teismo išlaidas – beveik po 6 Lt kiekvienam butui. Tačiau gyventojai rankų nenuleido, tęsė bylinėjimąsi aukštesnių instancijų teismuose. Prieš kelias savaites jie sulaukė antstolės padėjėjo skambučio, raginančio susimokėti ketverių metų senumo skolą, kuri dabar jau yra išaugusi iki beveik 79 Lt.

Žmonės piktinasi, kad net kelerius metus jiems niekas nepriminė apie senąją skolą. Antstolė Palma Kisielienė paaiškino, kad pakartotinis raginimo siuntimas įstatymais nėra numatytas. O ilgą delsimą išieškoti skolas ji aiškina dideliu antstolių užimtumu: esą dvejus metus dar tęsėsi namo gyventojų bylinėjimasis, o paskui dar tiek laiko užėmė, kol antstolės padėjėjai surado laiko iš naujo pradėti skolos išieškojimą. “Supraskite, turime po keliolika tūkstančių bylų, jas tvarkome iš eilės”, – tvirtino antstolė.

Ji pateikė keliolika kartų išaugusios skolos išklotinę: 30 Lt sudaro būtinosios vykdymo išlaidos, 20 Lt skirta antstolio atlyginimui, 14 Lt atsieina vykdymo išlaidų indeksavimas, dar 9 Lt sudaro pašto ir mokėjimo pavedimų išlaidos.
Ir tokių istorijų tūkstančiai. Nors Lietuva jau 20 metų nepriklausoma, nors biurokratai ir valdininkai perkrikštyti į tarnautojus, bet tikrų tarnautojų mūsų šalyje vis dar labai mažai, o daugumą sudaro užkietėję biurokratai. Tiesa, turime jau ir gražių pavyzdžių, tačiau tie pavyzdžiai kažkodėl neužkrečiami.