Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992–1993 m. socialinės apsaugos ministru dirbęs Teodoras Medaiskis viliasi, kad Vyriausybei ir Seimui dabar užteks ryžto pagaliau Lietuvoje sukurti nuo asmeninio žmogaus indėlio priklausančios senatvės pensijos sistemą, o pačią pensiją susieti su šalies ekonomikos sveikata: kai didėja darbuotojų atlyginimai, automatiškai didėja ir pensijos, kai BVP sminga, negailestingai mažėja ir išmokos senjorams. Taigi, pokalbis su T. Medaiskiu.

VEIDAS: Ar iš viso įmanoma tiek reformuoti “Sodrą”, kad ji  taptų nebe deficitinė, bet kartu ir patenkintų bent jau įstatymais numatytus žmonių socialinės apsaugos poreikius? Ar matote realių galimybių “Sodros” biudžetą subalansuoti jau 2014 m., vertinant dabar galiojančius ir naujuose pensijų sistemos pertvarkos dokumentuose numatytus valstybės įsipareigojimus?

T.M.: Viską, net ir Lietuvoje, galima subalansuoti, jei laikomasi pagrindinio ekonomikos principo – pajamų ir išlaidų koreliacijos. Nesakau, kad ištikus krizei reikėjo staiga imti ir nurėžti pensijas tiek, kiek smuko “Sodros” pajamos – tiek sumažinti pensijų būtų buvę neįmanoma. Tačiau pats ekonominės logikos principas buvo pažeistas dar iki krizės: buvo užprogramuotas didesnis nei atlyginimai pensijų didėjimas – nes politikai nuolat linkę tikėti, kad ekonomika tik augs ir augs.

Bet “Sodros” biudžetą per krizę sugriovė net ne pensijos, o visiškai su jokiais realiais Lietuvos ekonomikos rodikliais nesikoreliavęs motinystės išmokų padidinimas. Štai 2007 m. motinystės draudimo išmokos siekė 300 mln. Lt, 2008 m. jos šovė iki beveik 800 mln. Lt, o 2009 m. per pačią ekonominę krizę jau pasiekė 1,2 mlrd. Lt viršijančią ribą! Per dvejus metus keturis kartus išaugusios išlaidos – ką tai bendro turėjo su Lietuvos realybe? Visiškai nieko. Tas staiga atsiradęs papildomas milijardas išlaidų pirmiausia ir pradėjo gramzdinti “Sodrą”. Žinoma, visą dabartinę 8 mlrd. Lt “Sodros” biudžeto skolą sukaupė jau ne vien motinystės išmokos, bet ir pensijoms skiriamų mokesčių mažėjimas.

Kartoju, įmanoma ir būtina subalansuoti “Sodros” biudžetą – tik reikia išmintingai laikytis ekonominės logikos. Pavyzdžiui, aš nesutinku, kad pensininkams reikia kompensuoti kadais dėl valstybės ekonominių sunkumų sumažintas pensijas. Kodėl jie turi būti vienintelė privilegijuota visuomenės dalis? Gal tada užsimokime kompensuoti ir sumažėjusius atlyginimus dirbantiems žmonėms – kuo jų lūkesčiai mažiau teisėti nei pensininkų?

Apskritai aš laukiu nesulaukiu, kada Lietuva pagaliau liausis buvusi nuolat ką nors kam nors kompensuojanti valstybė: pensijas, žydų turtą, turėtas žemes, prarastus indėlius. Suprantu, kad tai susiję su teisingumo atkūrimu, tačiau turime pažvelgti tiesai į akis: dėl to mums sunku tapti progresą kuriančia, ateitimi, o ne praeitimi besirūpinančia valstybe.

VEIDAS: Esate šalininkas to, kad dabartinė “Sodros” skola būtų perkelta į valstybės biudžetą, o ateityje dalis dabar “Sodros” mokamų išmokų (bazinė ir našlių pensija) taip pat būtų perkelta į valstybės iždą. Bet ar tai nėra tik situacijos užpudravimas – koks skirtumas, iš kurios kišenės yra išmokami pinigai?

T.M.: Žinoma, valstybėje pinigų dėl to daugiau neatsiras, bet toks veiksmas būtų logiškas.
Neturiu jokių iliuzijų, kad “Sodra” iki 2014 m. pati gali “suvalgyti” per krizę susikaupusią savo skolą. Gali būti, kad tokių iliuzijų neturi ir Vyriausybė – gegužės pabaigoje Seime patvirtintose Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairėse yra tokia abstrakti formuluotė, kad “Sodros” išlaidų ir pajamų skirtumas, jei tam nepakanka jos pačios lėšų, yra dengiami iš valstybės biudžeto.

O ateityje dalies “Sodros” išmokų perkėlimas į valstybės iždą leistų sukurti teisingesnę pensijų sistemą. Tie žmonės, kurie daug dirbs ir užsidirbs sočias pensijas, jas ir gaus iš “Sodros”, o tie, kuriems per darbingą amžių to padaryti nepavyko, savo bazinę pensiją gaus iš valstybės biudžeto – nes iš ten juk ir yra mokamos visos socialinės pašalpos. Tai principinis, o ne techninis pokytis, ir jis labai svarbus, kad pensijų sistema būtų labiau pasitikima. Jei vien “Sodrai” ir toliau paliksime visus pensininkus, net ir tuos, kurie nėra užsidirbę savo senatvei, ji niekada netaps kaupiamąja, nuo žmogaus darbo ir mokesčių indėlio priklausančia sistema – tie, kurie dirba ir uždirba, ir toliau turės dalytis pensijomis su to nepadariusiaisiais. O juk jais, kaip ir kitais socialiai remtinais savo piliečiais, privalo rūpintis valstybė.

Taip pat ir su vadinamąja našlių pensija – juk savo esme tai yra socialinė parama vienišiems pensininkams, o ne su esant darbingo amžiaus sukauptomis lėšomis.

VEIDAS: Dabar asmeninis indėlis į būsimą pensiją visiškai diskredituotas: valstybės anksčiau dovanota teisė dalį savo “Sodros” įmokų kaupti privačiuose pensijų fonduose per krizę tiesiog buvo paimta ir sumažinta daugiau negu per pusę – nuo 5,5 proc. iki 2 proc. ir kompensuoti šios neteisybės nė nežadama.

T.M.: Blogai, kai žaidimo taisyklės keičiamos jau žaidimo eigoje, tačiau ar Vyriausybė turėjo kitą išeitį? Ji padarė tai, kas buvo neišvengiama: gelbėjo dabartinius pensininkus būsimųjų sąskaita. O savo neigiamą nuomonę apie visokias kompensacijas jau esu išsakęs.

Dabar planuojama nauja privataus kaupimo sistema, vadinama “2+2+2″: 2 proc. jai atitekusių darbuotojo įmokų į fondą sumokėtų “Sodra”, dar 2 proc. nuo savo atlyginimo ten turėtų pervesti pats dirbantysis, o valstybė už tai primokėtų dar 2 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio įmoką iš savo biudžeto.

VEIDAS: Net ir po ką tik įsigaliojusios motinystės išmokų pertvarkos Lietuva elgiasi kaip itin turtinga valstybė – ar kur kitur dar mamos skatinamos nedirbti dvejus metus?

T.M.: Iš tiesų, motinystės rėmimo laikinomis išmokomis sistema pas mus turtingiausia visoje Europoje. Aš apskaičiavau, kad pagal ekonominius kriterijus motinystės išmokų suma “Sodroje” negali viršyti 500 mln. Lt – o štai 2011 m. ji vis dar sieks …. mlrd. Lt.

Bet toks elgesys toli gražu nėra išmintinga gimstamumo skatinimo strategija – politikams labai lengva paimti ir keleriems metams skirti dideles išmokas. Bet daug sunkiau yra ištaisyti sistemines bėdas – juk Lietuvoje nesukurta vaikų iki trejų metų priežiūros sistema, dirbantys mažylių tėvai neturi esminių lengvatų.

VEIDAS: Atrodo, kad pensinio amžiaus ilginimu turėtų piktintis tik prie tos ribos jau labai priartėjusieji – visiems kitiems didesnis ilgiau dirbančių žmonių būrys tik į naudą?

T.M.: Iš tiesų – jau esantiems pensijoje tik geriau nuo to, kad bus daugiau juos išlaikančiųjų, o jaunesniems žmonėms irgi lengviau nuo to, kad senjorų išlaikymo prievole su jais ilgiau dalysis darbo rinkoje palikti vyresni žmonės. Senėjant Lietuvos visuomenei tik ilgiau dirbdami galime tikėtis subalansuoto “Sodros” biudžeto.

Beje, kvailystė yra ir visos pensijos mokėjimas vis dar dirbantiems žmonėms – juk pensija savo esme yra kompensacija už prarastas pajamas, o ne kažkokia premija už garbingą amžių.

Mūsų visuomenėje apskritai vyrauja klaidingas įsivaizdavimas, kad valstybė privalo apsaugoti pensininkus nuo ekonominių negandų. Ką gi, įsivaizduokime, kad visi senjorai turi po aukso maišą, o kitkas lieka kaip buvę – kuriančiųjų duoną ir žaidimus vis dar per mažai. Tai juk duona ir žaidimai nuo to tik brangs ir tas auksas praras savo perkamąją galią. O realybėje juk turime ne auksą, o litus, kurių vertė dėl ekonominių disbalansų lengvai prarandama.

Bėda tik ta, kad Lietuvos darbo rinka nepalanki vyresnio amžiaus dirbantiems žmonėms – ir šią problemą reikia spręsti iš esmės.

VEIDAS: Esate ekspertas, pats valgęs ministro duonos, patarinėjote ne vienam ministrui, “Sodros” vadovui. Bet gal Jūsų patirtis ir įrodo, kad Lietuvoje neįmanoma sukurti tobulos “Sodros” sistemos – štai Jūs žinote, kas joje blogai, daug metų esate šalia tų, kurie sprendžia, bet sistema išlieka ydinga.

T.M.: Klaidinga iliuzija, kad yra kažkoks idealas, žydroji paukštė, kurio lietuviška “Sodra” vis niekaip nepagauna. Netiesa. Lietuvoje buvo ir tebėra sukurta gana nebloga socialinio draudimo sistema, tik politikams reikėtų nuosekliai laikytis taisyklių ir savo populistiniais sprendimais nesprogdinti visos sistemos. Štai turėjome neblogą pagrindą savanoriškam kaupimui, bet krizės išvakarėse nepagrįstai padidintos motinystės išmokos ir pensijos nugramzdino “Sodrą” tiek, kad ji nebegalėjo toliau pervedinėti pažadėtų procentų į privačius pensijų fondus.

Turiu vilties, kad pastaroji krizė išėjo į naudą ir politikai iš esmės suvokė pajamų bei išlaidų koreliacijos dėsnį, dabar sukurs kur kas teisingesnę socialinio draudimo sistemą, kurioje didesnį darbinį indėlį įdėjusieji sulauks ir didesnių kompensacijų.

VEIDAS: O kaip Jūs pats ruošiatės pensijai? Ar pasikliaujate tik “Sodra”, ar kaupiate lėšas privačiai, galbūt esate investavęs į nekilnojamąjį ar kitokį turtą?

T.M.: Privataus kaupimo sistemoje nedalyvauju – pasikliauju “Sodra”. Investicijos gal ir gerai, bet aš apie jas nieko nesuprantu, tai ir nekišu nosies. Anksčiau buvusiems ministrams priklausydavo I laipsnio valstybinė pensija, bet ji dabar panaikinta – na ir gerai: tikiuosi, kad dar kurį laiką būsiu įdomus universiteto studentams, o paskui oriai susitaikysiu su tuo, ką man skirs valstybė.

"Veido" archyvas