Scanpix

Donaldas Trumpas knygoje „Think Like a Champion“ nevynioja žodžių į vatą ir moko girtis, puikuotis, o tikslui pasiekti naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – pažintimis, pinigais, spaudimu. Savo tikslu jis vadina siekį valdyti pasaulį, o kad tai įrodytų, nutarė tapti galingiausios pasaulio valstybės vadovu: D.Trumpas stojo į JAV prezidento rinkimų maratoną.

Rima JANUŽYTĖ

Varžytis JAV rinkimuose jau susiruošė ir geras tuzinas kitų respublikonų bei nedidelė saujelė demokratų. Visus kandidatus kaip niekada anksčiau šį kartą vienija pinigai. Neįtikėtina, bet jie patys ir kiti už juos šiose kas ketverius metus vykstančiose politinėse žaidynėse paklos kvapą gniaužiančius 10 mlrd. dolerių. Ir tai tik oficialiai. Ir tik už rinkimų kampaniją.

Kiek kainuoja pergalė?

Demokratė Hillary Rodham Clinton ir respublikonas Jebas Bushas nusiteikę susigrumti lemiamoje dvikovoje. Jei ringe kitąmet atsidurs būtent jie, suma padidės dar bent 30 proc. Manoma, kad ir vienas, ir kitas rinkimų kampanijai išleis po maždaug 2 mlrd. dolerių, arba dvigubai daugiau nei Mittas Romney ir Barackas Obama kartu sudėjus.

Tai bus jau treti „brangiausių istorijoje“ statusą pelnysią rinkimai iš eilės. 2008-ųjų rinkimų kampanijai, „Center for Responsive Politics“ vertinimu, buvo skirta rekordinė 5,3 mlrd. dolerių suma. 2012-aisiais rekordas buvo pagerintas, o kandidatų kova kainavo 7 mlrd. dolerių.

Šį kartą dėl visko „kaltas“ Aukščiausiasis teismas. Vadovaudamasis prielaidomis, kad pinigai nei rinkėjų, nei prezidentinės politikos nepaperka, o šou turi tęstis, jis išaiškino, kad galima drąsiai padidinti kandidatų išlaidų rinkimų kampanijai limitą.

Geroji naujiena nepaprastai džiugina ir dalyvius, ir žiūrovus: kandidatų rėmėjai, amerikiečių vadinami tiesiog donorais, varžosi, kuris sumokės daugiau ir pataikys pastatyti už laimėtoją. Perspektyvesni kandidatai nespėja skaičiuoti naujų nuliukų sąskaitose.

„New York Times“ apžvalgininkas Albertas R.Huntas įsibėgėjančią rinkimų kampaniją vadina skandalinga ir lygina su Votergeitu, atkreipdamas dėmesį, kad net pati H.Clinton rinkimų finansavimo sistemą vadina supuvusia.

Vis dėlto net ši demokratų favoritė, kurios turtą bendrovė „Center for Responsive Politics“ vertina maždaug 15,3 mln. dolerių, savų lėšų rinkimų kovai švaistyti neketina. Neseniai H.Clinton prasitarė, kad ją piktina socialinė nelygybė, kurios ašis – vadovai, per metus uždirbantys 300 kartų daugiau nei pavaldiniai.

Tačiau jos vyras Billas Clintonas, nesibodintis minties apie sutuoktinės įžengimą į Ovalųjį kabinetą, nežada mažinti įkainių už žmonos pasisakymus. „Už Hillary kalbą ir toliau teks mokėti šešiaženkliais skaičiais. Man juk reikia apmokėti mūsų sąskaitas“, – šmaikštauja buvęs prezidentas.

Finansinę pasiutpolkę šoka ir respublikonas Jebas Bushas. Jam ant kulnų lipantys partijos kolegos Scottas Walkeris, Marco Rubio, Tedas Cruzas ir Randas Paulas ant stalo padėjo vos po 50 mln. dolerių, o štai vienu rimtesnių pretendentų į prezidento postą laikomas J.Bushas jau mojuoja dviem milijardais.

Paslauga už paslaugą

Ar Aukščiausiasis teismas teisus, sakydamas, kad pinigai politikos neperka, o taisyklė „paslauga už paslaugą“ šiuo atveju negalioja?

Už visų svarbiausių kandidatų stovi milijardieriai, pasiryžę „savo“ būsimą prezidentą paremti svaiginančiomis sumomis. Dešiniojo sparno multimilijardieriai broliai Charlesas ir Davidas Kochai rinkimų kampanijai žada skirti 900 mln. dolerių. Jie cituoja Aukščiausiąjį teismą, kurio išvadose skelbiama, kad dideli pinigai neprisideda prie korupcijos quid pro quo ir nesuteikia rėmėjams privilegijų pasibaigus rinkimams.

Jie jau „pamiršo“ savo statytinį respublikoną Bobą Inglisą iš Pietų Karolinos, iki 2010 m. Kongrese atstovavusį išimtinai brolių Kochų interesams. Kai šis pinigais aptekęs kongresmenas netikėtai persigalvojo ir pareiškė Kochams nepatogią poziciją, kad klimato kaita yra rimta grėsmė, jo vietą iš karto užėmė Tray Gowdy, gavęs pinigų iš Kochų politinių veiksmų komiteto (vadinamojo PAC).

„Rėmėjai iš politikų dažniausiai tikisi tam tikrų paslaugų arba įtakos, ir dažnai jų rinkimų kampanijas finansuoja netgi „juodais“ pinigais“, – piktinasi A.R.Huntas.

Tiesmukai rinkimų finansavimo tvarką kritikuoja ir D.Trumpas. Ko jis pats eina į politiką ir ko ten sieks, galima tik numanyti, tačiau konkurentus jis pliekia be gailesčio.

Labiausiai kliuvo lyderiams – H.Clinton ir J.Bushui, kurį D.Trumpas tiesiai šviesiai pavadino marionete rėmėjų rankose: „Aš geriau nei kas kitas Amerikoje žinau, kaip veikia sistema. Beveik visi, davę pinigų Hillary ar Jebui, ar bet kam kitam, yra arba mano draugai, arba priešai. Bet tai žmonės, kuriuos aš pažįstu. Ir jie tai daro ne todėl, kad jiems patinka kandidato plaukų spalva. Jie itin sofistikuoti žudikai. Skirdami Jebui penkis, du ar vieną milijoną, jie jį nusiperka kaip lėlę ir žino, kad už šiuos pinigus jis padarys bet ką.“

Žodžių į vatą nevyniojantis vienas turtingiausių visų laikų kandidatų į JAV prezidento postą aiškina, kad pats tokiu būdu „pirkdavo“ politikus ir todėl jo niekas nepriversiąs savo rinkimų kampanijai naudoti aukojamus pinigus. „Už viską sumokėsiu pats, net jei rinkimų kampanijai reikėtų skirti milijardą iš savo kišenės. Man tai nieko nereiškia“, – teigia dėl skandalisto reputacijos su Silvio Berlusconi lyginamas amerikietis nekilnojamojo turto magnatas.

Žiniasklaidos analitikas Joelis Silbermanas atkreipia dėmesį, kad tai pirmas kandidatas, deklaruojantis, jog yra visiškai nepaperkamas ir neatstovaus jokiems kitiems, išskyrus savo asmeninius, interesams: „Tikėti D.Trumpu ar ne, nuspręs rinkėjai. Tačiau jis pasirinko savitą viešųjų ryšių strategiją, kuri gali priversti visuomenę atidžiau pagalvoti apie kitų kandidatų pinigų šaltinius.“

Bet kuris kandidatas, užlipęs ant scenos, siekia pritraukti kuo daugiau rėmėjų lėšų, o D.Trumpas elgiasi visiškai priešingai ir taip patraukia nemažą dalį rinkėjų. „Jis tiesiog atgrasus lobistams. Tačiau D.Trumpas eina kitu keliu“, – konstatuoja analitikas.

Paradoksas, bet iki šiol brangiausiai kainuosiančiuose JAV prezidento rinkimuose, kurie jau vadinami milijardų, o ne politikų žaidimu, laimėti siekia savų interesų neslepiantis milijardierius, kovojantis su lobizmu.

Ritasi į dugną

Atvirai agresyvus tonas ir įžūli retorika vienus sudomina, kitus atgraso. Bene įtakingiausias D.Trumpo kritikas – prezidentas B.Obama. Jam ausis rėžia ne tiek piniginiai klausimai, kiek užgaulūs D.Trumpo pasisakymai. B.Obama mėgina žnybti D.Trumpui, primindamas geras manieras ir aiškindamas, kad šalies rinkėjai nėra nusipelnę tokio šiurkštaus tono.

„Dėmesį šiurkščiai patraukiantys piktinantys išpuoliai tapo pernelyg įprastu dalyku JAV politikoje. Ne tokios vadovybės šiuo metu reikia Amerikai, ir aš nemanau, kad kas nors – demokratai, respublikonai ar nepriklausomieji – tokios ieškotų. Mes kuriame kultūrą, kuri nėra palanki gerai politikai, bet amerikiečiai jos nusipelno“, – sako JAV prezidentas.

Tačiau D.Trumpui prastas tonas kol kas tik į naudą. Nors dėl kai kurių seksistinių išpuolių, kritikos JAV politikams ir karo veteranams ar radikalių pareiškimų apie migrantus (taip pat ir legalius) jis prarado dalies respublikonų paramą, tačiau populiarumu jau lenkia daugelį respublikonų ir turi visai nemenkų šansų daugelyje valstijų.

Vis dėlto nesėkmės atveju, jei pagrindiniu respublikonų kandidatu taps kas nors kitas (greičiausiai J.Bushas), D.Trumpas rinkimuose žada dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas. Taip jis, be abejo, atims dalį respublikonų balsų, tačiau sumažins partijos šansus „susigrąžinti“ Baltuosius rūmus.

Lems ispanų kilmės amerikiečiai?

D.Trumpo koneveikiamų imigrantų balsas šiuo atveju gali būti lemiamas. Skaičiuojama, kad respublikonams pergalę gali lemti ispaniškai kalbantys rinkėjai. „Respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose gali laimėti tik jei už jį balsuos daugiau nei 40 proc. ispaniškai kalbančių JAV piliečių“, – pabrėžia „Latino Decisions“ analitikai, pridurdami, kad ši sąlyga galiotų net tada, jei respublikonas gautų per 60 proc. baltųjų palaikymą, o to nėra buvę nuo pat 1988 m.

Tai labai aukšta kartelė, nes 2012 m. respublikonas M.Romney gavo vos 23 proc. ispanų kilmės amerikiečių ir 59 proc. baltųjų balsų.

Dar svarbiau, kaip respublikonams seksis svarbiausiose šiuo požiūriu valstijose – Naujojoje Meksikoje, Kolorade, Nevadoje, Floridoje. Tai valstijos, kuriose gyvena daugiausia imigrantų ir kuriose pergalę tradiciškai nusiskina demokratų kandidatas. Nors tarp ispaniškai kalbančiųjų balso teisę turės ne tiek jau daug – 13,1 mln. rinkėjų, tai beveik dviem milijonais daugiau nei per praėjusius rinkimus, tad jų reikšmė gali būti dar labiau išaugusi.

„America’s Voice“ vykdomasis direktorius Frankas Sharry atkreipia dėmesį, kad ispanų kilmės amerikiečių simpatijos yra pats aukščiausias kalnas, kurį respublikonams bus sunkiausia įveikti siekiant atsiimti Baltuosius rūmus iš demokratų.

Šiuo požiūriu „tinkamiausias“ respublikonams būtų buvęs Floridos gubernatorius J.Bushas. Viena vertus, jis turi tiesioginių ryšių su ispanakalbiais, nes jo žmona yra gimusi Meksikoje. Be to, jis labai populiarus Floridoje, tad ten palenkti rinkėjų į savo pusę jam nebūtų sunku. Antra vertus, nors konservatyvesniems respublikonams tai nelabai patinka, J.Bushas susitikimuose su rinkėjais sugeba pasakyti kaip tik tai, ką nori girdėti JAV imigrantai.

Visų pirma J.Bushas ragina sukurti galimybę legalizuoti dalį žmonių, neteisėtai gyvenančių Jungtinėse Valstijose. „Didžioji dalis čia atvykstančių žmonių neturi kitos išeities“, – yra sakęs J.Bushas, o kartą net pareiškė, kad imigrantai, kurie atvyko į Ameriką pažeisdami įstatymus, tai padarė iš meilės šiai šaliai.

Šis respublikonų kandidatas pasisako už plačią imigracijos reformą ir žada, jei taptų prezidentu, siekti, kad 11 mln. imigrantų, neturinčių galiojančių dokumentų, galėtų legaliai gyventi JAV. Panašius tikslus sau buvo išsikėlęs ir B.Obama, tačiau jo pastangos žlugo dėl didžiulio respublikonų spaudimo. Dabar ši partija žaidžia tokia pat korta, ir visai gali būti, kad ten, kur du pešasi, ispanakalbiai laimės nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų.

D.Trumpas pasakytų, kad tuos 13 mln. rinkėjų galima tiesiog nusipirkti. Tačiau daug smagiau juos į savo pusę palenkti nemokamai, o pinigus išleisti daugiau malonumo jam teikiantiems debatams su „bukagalviais konkurentais“ ir „kraujuojančiomis žurnalistėmis“.

Jeigu amerikiečiai už šį šou pasiryžę sumokėti net politikos sąskaita, kodėl gi ne?

JAV elektoratas

Rinkėjai        Proc.             Palaiko respublikonus*      Palaiko demokratus

Baltieji                                72                  59                  39

Ispanakalbiai 10,4               27                  71

Azijiečiai       3                    26                  73

Kiti                2                    38                  58

Afroamerikiečiai                 13                  6                    93

* Per 2012 m. rinkimus

Šaltinis: „Roper Center“

BOX 2:

Kiek kainuoja pergalė

Metai             Rinkimų kampanijos kaina (JAV dol.)     Išrinktas prezidentas

2016 m.         10 mlrd.        ?

2012 m.         7 mlrd.          B.Obama

2008 m.         5,3 mlrd.       B.Obama

2004 m.         693 mln.        G.W.Bushas

1989 m.         59 mln.          G.Bushas

1861 m. 100 tūkst.              A.Lincolnas

Populiariausi kandidatai

Demokratų favoritai           Palaikymas (proc.)

Hillary Clinton                   55

Bernie Sandersas                17

Respublikonų favoritai       Palaikymas (proc.)

Donaldas Trumpas             19

Jebas Bushas 12

Scottas Walkeris                 12

Benas Carsonas                  12

Už kurios partijos kandidatą balsuosite?

Respublikonų                     39 proc.

Demokratų    37

Dar neapsisprendžiau         20

Kita               3

Nebalsuosiu  1

Šaltinis: politico.com