Lietuva yra brangiausiai už dujas mokanti koncerno “Gazprom” klientė, ir niekas nepasikeis tol, kol neturėsime suskystintų dujų terminalo ir atskirtų dujų importuotojų bei tiekėjų ūkių.

Akivaizdu, kad mūšis dėl šio sezono dujų – taigi ir šilumos, ir degalų, ir visų iš to išplaukiančių pasekmių visų žmonių kasdienybei – laimėtas nebus. Koncernas “Gazprom”, kaip ir reikėjo tikėtis, nepabūgo Lietuvos grasinimų dėl pažeistų teisinių sutarčių, jokių argumentų prispausti dujų tikėjui, nuo kurio esame visiškai priklausomi, mes neturime, o dvišalį ginčą perkėlus į Briuselį greito rezultato tikėtis būtų naivu.
Kelias, kurį energetinių santykių su Rusija srityje yra pasirinkusi dabartinė politinė Lietuvos vadovybė, vertinant iš ilgalaikių perspektyvų, gali būti vadinamas pirmąja per visą nepriklausomybės laikotarpį iš tiesų nuoseklia Lietuvos kova dėl energetinės nepriklausomybės: jokio flirto su Rusija, jokių nuolaidų šiai įtakingai partnerei planuojant savo naujus strateginius objektus – jungtis su Vakarais, suskystintų dujų terminalą, naują atominę elektrinę. Bėda ta, kad visos Lietuvos naujovės vis dar tebeplanuojamos popieriuje, o kol jų nėra realybėje – nėra ir alternatyvų rusiškoms dujoms, kurios dėl mūsų naujųjų energetinių ambicijų brangsta lyg ant mielių.
Ar jau dabar pradėjusi abipusių kaltinimų kovą, o ne derybas su “Gazpromu” Lietuva nepastatė vežimo pirma arklio? Ar racionalu pyktis su vieninteliu dujų tiekėju – tegul ir iš tiesų įžūliu bei nesąžiningu, kol neturi jokių kitų išeičių?

Derėtis į Maskvą nevyks

Lietuvos santykiams su “Gazpromu” per pastaruosius metus pasiekus kone virimo temperatūrą (abi pusės kaltina viena kitą verslo sutarčių laužymu ir teisybės ieško ne dvišalėse derybose, o tarptautinėse organizacijose), dabar Lietuva už dujas moka daugiausiai iš visų rusiškas gamtines dujas perkančių valstybių.
Tačiau vargu ar mūsų padėtis kada nors smarkiai skyrėsi: juk niekada rimtai ir nesiderėjome su “Gazpromu” dėl kainų ir nelyginome, kaip atrodome tarptautiniame kontekste. Juolab kad “Gazpromas” niekada neskelbia savo kainų viešai, nes tai esanti komercinė paslaptis ir tik jo dvišalių derybų su kiekvienu partneriu atskirai reikalas. Ir tik dabar, Lietuvai pirmą kartą rimtai užsimojus diversifikuoti savo energijos šaltinius ir tapti bent kiek mažiau priklausomai nuo vienintelio – rusiško dujų vamzdžio, Energetikos ministerija patvirtino viešai: už dujas mes mokame daugiausiai Europoje.
Kodėl? Dabar Pensilvanijoje, JAV, gyvenantis ir dirbantis dujų rinkos analitikas, konsultacijų bendrovei “East European Gas Analysis” vadovaujantis Michailas Korchemkinas stebisi, kad mums dar kyla tokių klausimų. Net nesileisdamas į geopolitinius motyvus – ar taip esame baudžiami už savo energetinės nepriklausomybės ambicijas, jis duria pirštu į paprasčiausią faktą: Lietuvoje dujas ir importuoja, ir magistraliniais tinklais tiekia tas pats “Gazpromas”. “Ar galėtų būti kitaip, kai “Gazpromas” yra ir dujų importuotojas, ir pirkėjas? Juk kompanija visiškai nesuinteresuota mažinti kainos”, – pabrėžia ekspertas.
Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virginijus Valentinavičius mano, jog “Lietuvos dujų” privatizavimo istorija aiškiai ir rodo, kad derybų su “Gazpromu” kelias niekur neveda. Kaip yra pastebėjęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, 2002 m. Lietuva už 70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų tegavo 216 mln. Lt, o tais pačiais metais savo nacionalines dujų bendroves privatizavusios Čekija ir Slovakija už panašius paketus gavo keliolika kartų daugiau. “Iš tikrųjų ta kaina buvo kukloka ir būta didelių lūkesčių, kad Lietuva mainais mažiau mokės už dujas, tačiau dujos nuo to laiko pabrango keturis kartus”, – atkreipia dėmesį ministras.
Taigi dabar į Maskvą derėtis dėl dujų kainos Lietuvos vadovai nesirengia. Prezidentūra perduoda, kad Dalios Grybauskaitės vizitas į Maskvą įvyks tuomet, kai tam bus abipusis interesas bei poreikis ir kai abi šalys bus jam pasirengusios, o apie dujų kainą Lietuvai prezidentė su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu jau yra kalbėjusi pernai vasarį per dvišalį susitikimą Helsinkyje.
V.Valentinavičius paaiškina, kad Lietuva jau yra pasirinkusi teisinį savo interesų gynimo kelią ir grįžti prie politinių derybų dėl dujų kainos būtų žingsnis atgal. “Nėra didelė paslaptis, kokių energetinės politikos nuolaidų būtų reikalaujama”, – pabrėžia premjero patarėjas.
Pasak energetikos ministro patarėjo Kęstučio Jauniškio, dėl didelių dujų kainų “Gazpromą” tarptautiniam arbitražui ketina apskųsti ir Vokietija bei Italija. “Paaiškėjus, kad atskiroms šalims su “Gazpromu” susitarti nepavyksta, Europos Komisija svarsto galimybę derybas dėl dujų kainų su trečiosiomis šalimis perkelti į ES lygį”, – informuoja K.Jauniškis.

Alternatyvų ieško savarankiškai

Ir ekspertai, ir verslininkai tokią Lietuvos vadovų poziciją vertina skirtingai. Vieni palaiko – esą užteks nuolaidžiauti “Gazpromui”, kuris mainais Lietuvai nieko neduoda, o kiti bara dėl arogancijos nesirenkant derybų su partneriu kelio.
“Artėjant naujai krizei Europoje mūsų Vyriausybei energijos išteklių kaina turėtų būti svarbiausias dalykas, svarbesnis už abejotinas politines strategijas kažko iš “Gazpromo” reikalauti tik per Briuselį. Su verslo partneriais turi būti deramasi – kaip kitaip gali pasiekti sau palankių kainų”, – tvirtina “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys tvirtina, kad konfliktinė Lietuvos pozicija pramonininkams visiškai nesuprantama. “Gal reikėtų bent jau pradėti derybas, ir tik tada, jei jos nepavyktų, ieškoti kitų galimybių – tartis premjerui su premjeru, galbūt pasitelkti tą pačią Europos Komisiją. O mes tik gąsdiname ir davinėjame į teismus. Ko taip pasieksime?” – piktinasi pramonininkų atstovas.
Tačiau ekonomistas Valdemaras Katkus primena, kad net ir su Rusija flirtuojančios Italija, Vokietija santykiams su “Gazpromu” dabar renkasi tarptautinį arbitražą, o ne tiesiogines derybas: “Visų patirtis rodo, kad derybos neefektyvios.” Jis pabrėžia, kad vienintelis teisingas Lietuvos kelias yra kuo greičiau pasistatyti suskystintų dujų terminalą ir atskirti dujų importą nuo jų tiekimo.
Kviečių krakmolą ir pašarus gaminančios AB “Amilina” generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas taip pat nekritikuoja dabar Lietuvos pasirinktos pozicijos: “Mes vieni didžiausių dujų vartotojų Lietuvoje, bet suprantu, kad nieko išsiderėti dabar ir negalėtume. Kokių nuolaidų mums galėtų duoti “Gazpromas”, jei mes esame visiškai nuo jo pirklausomi?”
Todėl verslininkas racionaliu elgesiu laiko tik alternatyvų stiprinimą – nuosavą dujų terminalą, dujotiekius į Vakarus. O pati “Amilina”, nelaukdama kitų malonės, reorganizuoja savo gamyklas taip, kad jau po trejų metų joms pakaks nuosavų biomasės katilinių.

“Gazpromo” dujų kainos skirtingoms šalims
(2010–2011 m. vidurkis JAV doleriais už 1 tūkst. kub. m)
Šalis    Dujų kaina
Baltarusija    250
Ukraina    266
Vokietija    271
Nyderlandai    302
Austrija    304
Rumunija    304
Prancūzija    306
Estija    309
Latvija    310
Italija    331
Lenkija    336
Vengrija    348
Lietuva    356
Šaltiniai: Lietuvos energetikos ministerija, Rusijos naujienų agentūra “Interfax”, Ukrainos portalas from-ua.com

Lietuvos ir “Gazpromo” konfliktas (chronologija)
2010 m. gegužę Lietuvos Vyriausybė pritarė naujai Gamtinių dujų įstatymo koncepcijai, pagal kurią, įgyvendinant ES trečiąjį energetikos paketą, planuojama iki 2012 m. atskirti dujų tiekimo ir perdavimo tinklus. Iki šiol vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai yra “Gazpromas”, kuriam priklauso 37,1 proc. perdavimo tinklus valdančių “Lietuvos dujų” akcijų; dar 38,9 porc. akcijų valdo Vokietijos bendrovė “E.ON Ruhrgas International”, o Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,7 proc. akcijų.
2010 m. liepą Lietuvos Vyriausybė nusprendė Klaipėdos jūrų uoste statyti suskystintų dujų terminalą, kuris vertinamas kaip stipri alternatyva “Gazpromo” dujų vamzdžiui.
2010 m. rugpjūtį “Gazpromas” atsiuntė laišką premjerui A.Kubiliui, kuriame grasinama dėl dujų sektoriaus pertvarkos Lietuvą skųsti tarptautiniam arbitražui, nes rengiami įstatymų projektai nėra suderinti su “Lietuvos dujų” akcininku koncernu “Gazprom”. Vyriausybė tokį žingsnį pavadino spaudimu.
2010 m. gruodį “Gazpromas” paskelbė nuo 2011 m. 15 proc. mažinantis dujų kainą Latvijai ir Estijai, o Lietuvai nuolaida nebus taikoma dėl numatomos dujų ūkio pertvarkos.
2011 m. sausį Lietuva pateikė skundą Europos Komisijai dėl piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi – esą “Gazpromas” ekonominiais ir politiniais instrumentais trukdo Lietuvai įgyvendinti europines direktyvas.
2011 m. vasarį energetikos ministras A.Sekmokas pareikalavo, kad dėl interesų konflikto atsistatydintų “Lietuvos dujų” vadovybė, nes bendrovė esą tapo “Gazpromo” filialu ir neatstovauja Lietuvos interesams.
2011 m. kovą A.Sekmokas pareiškė, kad tiekdamas Lietuvai brangesnes nei kitiems savo klientams dujas “Gazpromas” pažeidė “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, kuria buvo įsipareigojęs tiekti mums dujas už teisingą kainą, ir pasiūlė dėl tokios susiderėti per 60 dienų. Ministerija taip pat kreipėsi į teismą, prašydama pradėti “Lietuvos dujų” ir jos valdymo organų veiklos tyrimą.
2011 m. balandį “Gazpromas” pareiškė, kad bylinėsis su Lietuva dėl esą nepagrįstų kaltinimų ir neketina mažinti dujų kainos.
2011 m. gegužę Europos Komisija oficialiai išreiškė paramą Lietuvos pozicijai įgyvendinant nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje.
2011 m. birželį “Gazpromas” kreipėsi į Stokholmo arbitražą, prašydamas uždrausti Lietuvos teismams spręsti bylą dėl “Lietuvos dujų” veiklos tyrimo. Po kelių savaičių šis ieškinys buvo atmestas.
2011 m. rugsėjį A.Sekmokas pripažino, kad derybose su “Gazpromu” proveržio nėra, ir pareiškė, jog klausimą dėl dujų kainos reikia spręsti ES lygiu, nes to paties siekia ir kitos šalys.