"Veido" archyvas

\Valdžios institucijos, pačios būdamos pagrindinė kainų kilimo priežastis, kaltės ir atpirkimo ožio ieško visur, tik ne savo veiksmuose.

Šiuo metu didžiausias diskusijų objektas Lietuvoje yra kainos. Nors ir pripažįstama, kad kaina susiformuoja rinkoje, verslininkai nuolat kaltinami, kad neteisingai ir neatsakingai nustato kainas. Piktinamasi įvairių žaliavų (ypač naftos) brangimu, o tikrosios kainų kitimo (paprastai – kilimo) priežastys dažnai tampa nepastebėtos ar sąmoningai ignoruojamos.

Nuvertėjantis vertės matas

Neretai ekonomikos srities pajuokavimuose pasakoma daugiau tiesos nei vadovėliuose. Štai kartą ekonomistas, paklaustas, kaip laikosi jo žmona, atsakė: palyginti su kuo? Taigi norėdami nustatyti objekto kainą ar vertę, neišvengiamai turime pasirinkti kitą daiktą, kurio atžvilgiu vertiname pirmąjį. Dažniausiai šiuo objektu pasirenkami mums įprasti pinigai: litai, eurai, doleriai. Duonos, degalų ar net kitų valiutų kainą vertiname kaip tam tikrą kitos, mums aktualios valiutos kiekį. Pavyzdžiui, vienas euras šiandien kainuoja apie 1,4 JAV dolerio. Pinigai yra bendras vardiklis, leidžiantis palyginti įvairių prekių ir paslaugų kainas.

Problema atsiranda tada, kai šio bendrojo vardiklio (pinigų) vertė nuolat kinta (pvz., mažėja). Taip gauname iškreiptą vaizdą apie šiuo bendru vardikliu išreiškiamų prekių ir paslaugų kainų kitimą. Juk kylančios kainos gali rodyti ne verslininkų godumą ar didėjančią paklausą, o pinigų nuvertėjimą. Pavyzdžiui, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu per pastarąjį pusmetį ūgtelėjo apie 8 proc. Atrodytų, kad kylantis euro kursas yra gera žinia euro turėtojams, kurie, stiprėjant jų turimai valiutai, gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų.

Tačiau euras netapo stipresne valiuta. Ir euras, ir doleris per pusę metų smarkiai nuvertėjo, bet kadangi euro vertės kritimas buvo šiek tiek mažesnis nei dolerio, euras pakilo dolerio atžvilgiu. Valiutos kursas yra tarsi valiutų svėrimas svarstyklėmis su dviem lėkštėmis: svarstyklių rodmuo tėra sveriamų valiutų kainos santykis, kuris išties nieko nepasako apie kiekvienos iš jų “svorį”, t.y. vertę. Prieš tai minėtas 1,4 euro ir dolerio kainos santykis nieko negali pasakyti apie tai, kiek už šias valiutas galima nupirkti. Jis parodo tik tai, kad vienas euras rinkoje vertinamas labiau nei vienas JAV doleris.

Tikras matas – ne popieriniai pinigai, o kitos prekės

Niekuo nepadengti popieriniai pinigai dėl galimybės juos lengvai kurti nėra tinkamas vertės ir kainų kitimo matas. Centriniai bankai pastaruoju metu ypač intensyviai naudojasi jiems suteikta teise dauginti pinigus, siekdami padengti valdžios sektoriaus skolas ar neva stimuliuodami ekonomiką. Vertės matas turi būti kažkas, kas negali būtų dauginamas iš oro, kas nuolat išlaiko savo vertę. Vienas iš pasirinkimų – auksas. Dėl savo ilgaamžiškumo, dalumo ir vertės išlaikymo auksas ilgai ir buvo tikrieji pinigai, kurie, deja, ilgainiui buvo pakeisti centrinių bankų spausdinamais popieriniais pinigais.

Euras ar doleris neatrodo taip gerai, kai juos lyginame ne tarpusavyje, o su auksu. Nors euro kaina skaičiuojant JAV doleriais (t.y. kiek dolerių reikia nupirkti vienam eurui) per pastaruosius dešimt metų išaugo 70 proc., euro kaina skaičiuojant auksu (kiek aukso reikia nupirkti vienam eurui) krito net 70 proc. 2000 m. pradžioje vienas euras kainavo apie 0,11 gramo aukso, o šiandien jis kainuoja jau tik 0,029 gramo. Doleris per dešimt metų nuvertėjo dar labiau ir prarado daugiau nei 80 proc. savo vertės aukso atžvilgiu.

Žinoma, auksas pastaruoju metu taip pat brango, ir ne tik dėl pinigų nuvertėjimo, o todėl, kad investuotojams ieškant saugesnės investavimo formos didėjo jo paklausa. Nepaisant to, auksas yra daug pastovesnis kitų prekių kainų kitimo matas nei popieriniai pinigai.

Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį – vaizdas dar liūdnesnis. Prieš keturiasdešimt metų Trojos uncija (maždaug 31 gramas) aukso kainavo apie 40 JAV dolerių. Šiandien ji kainuoja jau apie 1500 dolerių. Taigi, vertinant auksu, doleris per 40 metų prarado 97 proc. vertės! Tam pačiam kiekiui aukso, kurį 1971 m. buvo galima įsigyti už vieną dolerį, šiandien reikia beveik 40 dolerių.

Mūsų rankose turimi pinigai nuolat nuvertėja, o pagrindinė to priežastis – popierinius pinigus nuolat daugina centriniai bankai. Daugindami pinigus jie argumentuoja taip esą siekiantys ekonomikos augimo ir stabilumo. Tačiau vargu ar per žmogaus gyvenimo laikotarpį 97 proc. sumenkusi valiuta gali bent kiek priminti stabilumą. Toks pinigų nuvertinimas sukelia daug neigiamų pasekmių, kaip antai nuolat kylančios kainos, perskirstymas, ekonomikos ciklai ir išteklių švaistymas.

Ar žaliavos iš tikrųjų brangsta?

Kainos kinta dėl įvairių priežasčių: dėl natūraliai besikeičiančios prekių ar paslaugų pasiūlos ir paklausos, dėl verslui užkraunamų mokesčių bei reguliavimų ir dėl nuolat dauginamų popierinių pinigų. Kiek svarbus kainų kilimui pinigų dauginimas?

Naftos barelis prieš 10 metų kainavo apie 28 JAV dolerius. Šiandien jis kainuoja jau apie 100 dolerių. Tai reiškia, kad nafta, skaičiuojant JAV doleriais, pabrango beveik keturis kartus. Panašią kainų didėjimo tendenciją galima pastebėti imant ir kitas žaliavas, pavyzdžiui, maisto produktus, kurių brangimas pastaruoju metu yra po didinamuoju stiklu. Pavyzdžiui, sojų pupelės per 10 metų brango 3,1 karto, kviečiai – 2,8 karto, kukurūzai – 3,8 karto.

Tačiau jei bendruoju vardikliu imsime ne nuolat dauginamus ir nuvertėjančius pinigus, pamatysime visai kitokį vaizdą. Pavyzdžiui, prieš 10 metų barelis naftos kainavo 3,25 gramo aukso, šiandien kainuoja jau tik 2,02 gramo, t.y. skaičiuojant auksu, nafta ne pabrango, o atpigo 38 proc. Lygiai taip pat skaičiuojant auksu sojų pupelės atpigo 47 proc., kviečiai – 51 proc., kukurūzai – 34 proc.

Šis milžiniškas atotrūkis tarp žaliavų kainų didėjimo skaičiuojant popierinėmis valiutomis ir kainų didėjimo skaičiuojant savo vertę per ilgą laiką išlaikančiu auksu kaip tik ir parodo pagrindinę žaliavų brangimo pasaulyje priežastį. Tai popierinių, lengvai dauginamų pinigų sistema, kurioje nuolat didinamas pinigų kiekis mažina jų vertę.

Būtent šią pagrindinę kainų didėjimo priežastį yra linkę pamiršti beveik visi politikai ir daugelis ekonomistų. Tuomet dėl nepaliaujamo kainų kilimo pradedami kaltinti spekuliantai, verslininkai, žmonių godumas, karteliniai susitarimai ir pan., kurie neturi nieko bendro su nuolatiniu, chronišku kainų didėjimu. Imamasi įvairių politinių kainų augimo pažabojimo priemonių, kurios trukdo kainoms prisitaikyti prie didėjančio pinigų kiekio. Taip rinkoje sukeliamas stygius, iš prekybos dingsta įvairios prekės ir paslaugos, o žmonių poreikiai patenkinami dar blogiau.

Taigi valdžios institucijos, pačios būdamos pagrindinė kainų kilimo priežastis, kaltės ir atpirkimo ožio ieško visur, tik ne savo veiksmuose. O didelė dalis ekonomistų, turėdami klaidingų įsitikinimų dėl pinigų dauginimo naudos ekonomikai, bijo pripažinti, kad tvirtų ir nedauginamų pinigų sistema užtikrintų kainų mažėjimą, kuris būtų naudingas visiems – žmonėms, verslams, visai ekonomikai.

Lietuva pasirinko atsakingą pinigų politikos modelį

Lietuva dar 1994 m. pasirinko valiutų valdybos modelį, kuris bent iš dalies išsprendžia valdžios polinkio dauginti pinigus ir taip didinti kainas problemą. Lietuvos bankas privalo laikyti šimtaprocentines eurų atsargas, t.y. į apyvartą negali išleisti daugiau litų, nei turi eurų. Tai nereiškia, kad pinigų kiekis Lietuvoje nedidėjo. Pavyzdžiui, pinigų kiekis (pinigų bazė, kuri apima grynuosius pinigus apyvartoje, kredito įstaigų einamąsias sąskaitas ir privalomąsias atsargas) per pastaruosius 10 metų didėjo daugiau nei tris kartus. Tačiau jis būtų didėjęs daug daugiau, jei centriniam bankui būtų atrištos rankos dauginti niekuo nepadengtus litus. Valiutų valdyba yra svarbus stabilaus lito ir kartu visos Lietuvos ekonomikos pagrindas, išgyvenęs sunkų Lietuvos ekonomikos nuosmukio išbandymą.

Kokia pinigų ateitis?

Nuolat pasaulį aplankančios ir kaskart stiprėjančios ekonominės krizės rodo, kad dabartinė popierinių pinigų ir centrinių bankų sistema negali užtikrinti pinigams būtino ilgalaikio stabilumo ir patikimumo. Siūlomi kosmetiniai šios sistemos pataisymai nekeičiant sistemos branduolio (paliekant pinigų kiekio keitimą valdžios rankose) yra nepakankami. Besikaupiančios neišsprendžiamos problemos su vis dar svarbiausia pasaulio valiuta – JAV doleriu, didėjantis žmonių nepasitenkinimas centrinių bankų veikla ir nuolat mažėjančia popierinių pinigų perkamąja galia kelia neišvengiamų ir esminių pokyčių pinigų srityje poreikį.

Galvojant apie tai, kokiu keliu reikėtų pasukti, verta atsiminti, kad pinigai nėra valdžios kūrinys, jie atsirado rinkoje. Todėl, kaip ir visose kitose ekonomikos srityse, kuo mažiau pinigai priklausys nuo valdžios sprendimų ir manipuliacijų, o daugiau nuo rinkoje veikiančių žmonių, tuo jie bus patikimesni, o ekonomika sveikesnė.