Pastarųjų metų ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės ir didelis intensyvumas.

Konkrečių žmonių gyvenimuose būna daug sprendimų, kuriuos iš šalies stebint sunku suprasti. Juk žmogus – proto ir jausmo būtybė, turinti tik jam vienam žinomus prioritetus. Neverta net gaišti laiko, mėginant juos suprasti.

Kitaip su valdžios sprendimais. Negali į juos nekreipti dėmesio, nes valdžios sprendimai skirti mums visiems. Valdžią rinkome pagal vertybes, programas ir gebėjimą jas įgyvendinti. Jos tikslai buvo deklaruoti, įvardyti net kai kurie sprendimai. Taigi žmonės nori suprasti jų logiką ir turėti prognozuojamą ateitį. Jiems pakaktų valdžios sprendimuose rasti racionalaus grūdo, vertybių, identiteto, kalbų ir darbų atitikimo. Tada liberalai galėtų paaiškinti socialdemokratų sprendimus, socialdemokratai liberalų, žmonės – valdžios.

Iki šiol panašiai ir būdavo. Kartais kildavo abejonių dėl kairės ar dešinės ideologinio identiteto, bet kadangi būdavo nemažai racionalaus grūdo, padėtis buvo labiau prognozuojama. Šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės priimamus ekonominius sprendimus, jų visumą sunku pavadinti prognozuojamais. Yra toks fizikinis reiškinys – Brauno judėjimas. Brauno dalelės visą laiką netvarkingai juda. Pakaitinus kūną, judėjimas suintensyvėja. Nuostabiausia tai, kad šis judėjimas niekada nenutrūksta ir jis yra itin chaotiškas.

Pastaraisiais metais vykdyta ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės, didelis intensyvumas. Neveiklumu Seimo ir Vyriausybės tikrai neapkaltinsi – sprendimų daug, kai kurie jų juda itin dideliu greičiu. Tačiau neaiški šių gausių judesių kryptis, ji neaiškėja net praėjus veiklos metams. Net jei amžiną politikų populizmą laikytum racionaliu elgesiu, racionalumo ir nuoseklumo ekonominėje politikoje vis viena nėra. Interesų buvimą dešiniųjų valdžia neigia, tuo labai norėtųsi ir patikėti.

Netvarkingoje ir neorganizuotoje Brauno ekonomikos politikoje pasitaiko dešiniųjų ideologiją ir vertybes atitinkančių racionalių sprendimų. Išsaugotas lito stabilumas, įvykdyta aukštojo mokslo reforma, pirmyn juda apskričių reforma. Jei ant šio aukuro reikėtų padėti auką, kurią valdžia įvardytų, pasistengtume suprasti jos prioritetus.

Bet tam, kad įvyktų aukštojo mokslo reforma, nereikėjo pradėti reguliuoti vaistų kainų. Kad būtų išsaugotas litas, nereikėjo sujaukti mokesčių sistemos, nes tai nedavė pajamų biudžetui. “Sodros” neišgelbėjo apkarpytos įmokos į kaupiamąsias pensijų sąskaitas ir “įsodrinti” autoriai. Ekonominio nuosmukio nesumažino energetikos nacionalizavimas, dominuojančios padėties rinkoje apibrėžimo pakeitimas, atsiskaitymų per trisdešimtį dienų reikalavimas, naktinės prekybos alkoholiu draudimas. Šie sprendimai nuosmukį pagilino, nors valdžia iki šiol tik su krize ir tekovoja. Jei šie dešiniųjų vertybėms prieštaraujantys, racionalumo stokojantys sprendimai priimti ne mainais, kaip dažnai nutinka kompromisų pasaulyje, jų paaiškinimo kaip ir nėra.

Kiekvieną netinkamo sprendimo pavyzdį galima nagrinėti atskirai. Pavyzdžiui, ko galėjo siekti liberalų ministras, siūlydamas reguliuoti vaistų kainas? Oficialiai aiškino, kad mažesnių kainų. Neklausė nei Konkurencijos tarybos, nei ekspertų perspėjimų, kad kainų reguliavimas nėra nei adekvati, nei efektyvi priemonė. Dabar, kai akivaizdu, kad tikslas nepasiektas, kitas liberalų ministras ketina… apskritai uždrausti pardavinėti dalį vaistų. Principų kova vyksta, o kas pagalvojo apie pacientą, kuris vieną dieną gali vaistinėje neberasti reikalingų vaistų? O juk turėtų būti paisoma vertybinių principų, neigiami kainų reguliavimo padariniai liberalui turėtų būti žinomi iš anksto.

Niekaip neįmanoma suprasti valdžios pozicijos žmogaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, dirbančio žmogaus. Kol kas pataikaujama tik profsąjungoms, kurios vienija mažą dalį dirbančiųjų, ir nematoma, kad norintys ne politikuoti, o dirbti darbdaviai ir dirbantys žmonės gelžbetoninį Darbo kodeksą sutartinai ignoruoja. Rūpinamasi nedarbu, o bedarbių, norinčių patekti į darbo rinką, interesai apskritai likę užribyje – būtent šiems žmonėms labiausiai praverstų laisvesnis Darbo kodeksas. Susidaro įspūdis, kad geriausia Vyriausybės draugė – profsąjungų nomenklatūra, bet ne žmogus.

Tai, kad valstybinį socialinį draudimą valdžia laiko savaimine vertybe, rodo siūlymas didinti pensinį amžių. Žmogui blogai, bet ne sistemą keisime, o žmogų aukosime. Kokia valdžios pozicija verslininko atžvilgiu? Ji šneka apie verslo skatinimą, bet būtent verslą labiausiai apdėjo mokesčiais ir reguliavimais. Ypač smulkųjį – iš Lietuvos verslo žemėlapio šios valdžios pastangomis išbraukta individuali įmonė. Vilties suteikė klaidų atitaisymas, bet ne visos jos ištaisytos.

Galima būtų suprasti, kad rinkimų pergalė ir ekonomikos krizė gali trumpam sujaukti protus, bet judėjimas Brauno dalelių principu tampa šios Vyriausybės ir Seimo firminiu stiliumi. Praėjo metai, o ant ministrų stalų gula vis nauji Brauno ekonomikos projektai, kurie prasilenkia su vertybėmis, racionalumu, tikslais, net su populizmu. Pavyzdžiui, numatoma įteisinti fizinių asmenų bankrotą. Kam kalamas šis įstatymas, kuris dar būtų taikomas ir atgaline tvarka? Ar tik ne prasiskolinusiems magnatams, kurių skolos būtų nurašytos rizikuojant bankų indėlininkų saugumu? Būtų galima paaiškinti tokią poziciją, jei kas antrą dieną negirdėtume naujų Vyriausybės “kovų su oligarchija”. Ant stalo guli ir nauji mokesčiai – vėl progresiniai ir nekilnojamojo turto. Šiemet nuo naujų mokesčių saugo nacionalinis susitarimas, bet kitąmet jie gali būti įvesti. Galima manyti, kad nuo klaidų saugo susitarimai, jei tie patys susitarimai… nesaugotų nuo pribrendusio sprendimo palengvinti Darbo kodeksą.

Brauno ekonomikoje gyventi, žinoma, irgi galima. Prie nestabilumo žmonės prisitaiko: verslui registruoti pasirenka kitą šalį, santaupas laiko užsienio valiuta ir ne banke, pasistengia įgyti kitą pilietybę, emigruoja. Valdžia prikaišiojo pagalių į ratus visiems be išimties, daug kur – visai be reikalo. O juk ekonominė politika – ne fizika, čia ne Brauno dėsniai turėtų būti taikomi.