Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.