"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia